Sausio 21-ąją ovacijomis ir susižavėjimo šūksniais solenizantą sveikino pilnutėlė Filharmonijos salė – gimtadienio nuotaika, kaip visada, buvo euforiška.
Tapti liudininku 33 metus puoselėjamos tradicijos ir koncerto, kuriame dirigentas muzikuoja su savo įkurtu, kelis dešimtmečius gludinamu orkestru – patirtis, kokios šiandien negalėtų pasiūlyti joks kitas šalies kolektyvas.
Egzaminas – ir publikai
„Kiekvienas gimtadienis mums yra didelė šventė ir kartu – didžiulis egzaminas prieš publiką“, – pripažino G.Rinkevičius.
Šį kartą savotišką egzaminą teko įveikti ir publikai, mat gimtadieniui maestro pasirinko dar niekada orkestro neatliktą rūsčią, totalitarizmą ir terorą nuvainikuojančią Dmitrijaus Šostakovičiaus „Leningrado“ simfoniją, sukurtą 1941-aisiais.
„Tai geniali genialaus autoriaus partitūra, bet kokias propagandines klišes perkopiantis veikalas, parašytas su didele meile ir su didele baime“, – teigė G.Rinkevičius.
Monumentalią, techniškai sudėtingą partitūrą su savo virtuoziškais bendraminčiais jis perteikė kaip kupiną skaudžių apmąstymų filosofinį išsisakymą.
Vakare intrigavo ir pianisto Luko Geniušo pasirodymas. Solistas su orkestru atliko retai skambantį Piotro Čaikovskio Antrąjį fortepijono koncertą, nestokojantį melodingų epizodų ir virtuoziškų pasažų.
Pats kompozitorius tikėjo, kad šis Koncertas taps vienu geriausių jo darbų. „Kuriu su didžiuliu entuziazmu, bet sąmoningai ir atidžiai, o ne su karštligiška skuba, kuri tokia žalinga mano darbams“, – rašė P.Čaikovskis kurdamas Koncertą savo mecenatei Nadeždai von Meck.
Visgi šis kūrinys šlove neprilygo pianistų repertuare įsitvirtinusiam populiariajam P.Čaikovskio Pirmajam fortepijono koncertui.
Viltys puoselėtos ne veltui
G.Rinkevičiaus diriguojamas LVSO pirmasis Lietuvoje pristatė daug reikšmingų partitūrų. Ne veltui nuo pirmųjų gyvavimo metų su juo buvo siejamos didžiulės viltys. Maestro ir jo įkurtas kolektyvas buvo jaunos valstybės ir visuomenės atsinaujinimo vienas simbolių.
Ne viena melomanų karta dar prisimena pirmąjį LVSO koncertą, kuris įvyko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1989-ųjų sausio 30-ąją. Visi norintieji negalėjo į jį patekti, tad sumanūs studentai įsiveržė į teatrą per tualeto langą!
Tada orkestre griežė beveik vien studentai, prie pulto stojęs G. Rinkevičius tebuvo 28-erių.
Gyvybingas M.K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ ir L.van Beethoveno Penktosios simfonijos skambesys, išraiškingi jaunojo dirigento mostai ir stulbinama energija hipnotizavo publiką. Visi suvokė esantys istorinio vakaro liudininkai.
Kūrybos kelią pradėjęs kaip Jaunimo simfoninis orkestras, LVSO iki šiol traukia kaip magnetas publiką savo jaunatviška energija ir ambicingais sumanymais. Orkestro namus – Vilniaus kongresų rūmus – pamėgo ne tik simfoninės muzikos, bet ir roko, operų aistruoliai. Per metus čia pabuvodavo apie 100 tūkst. klausytojų.
Šiandien jau neįmanoma įsivaizduoti šalies muzikinio teatro be G.Rinkevičiaus ir režisierės Dalios Ibelhauptaitės puoselėjamos „Vilnius City Opera“ trupės darbų, pristačiusių įspūdingą operos solistų žvaigždyną. LVSO tapo patikima jų atrama.
LVSO lankstumas, tiek prisitaikant prie aplinkybių, tiek atliekant pačią įvairiausią muziką tapo jo skiriamuoju ženklu.
Ateitį nuspėti sunku
Štai ir dabar, prasidėjus ilgai lauktai Vilniaus kongresų rūmų rekonstrukcijai, orkestras išbandymus sutinka optimistiškai.
Laikinai tapęs benamiu kolektyvas įgijo naujų gerbėjų Panevėžyje, Druskininkuose, Birštone – į šių miestų sales jis įžengė pirmą kartą per 33 gyvavimo metus. G.Rinkevičius džiaugėsi gausia ir šilta publika periferijos koncertuose.
LVSO gerbėjai plūsta į jo pasirodymus ir simfoninei muzikai nepritaikytuose Valdovų rūmuose. Maestro neslėpė, kad mielai daugiau koncertuotų geros akustikos Filharmonijoje, nors ir jos erdvė galingo skambesio simfoninėms drobėms per maža.
Išsikėlus iš Kongresų rūmų, sudėtingiausia tapo repetuoti. Muzikantai dalijosi socialiniuose tinkluose vaizdais iš apleistų VRM kultūros ir sporto rūmų, kuriuose repetuojant lydavo pro kiaurą stogą. Bet iš šių rūmų orkestrą išvijo ne lietus, o šaltis: apšildyti patalpų neišėjo, ir patiems įsirengus specialius kondicionierius, – šiluma išeidavo pro stogą.
Tačiau nuo šių metų kolektyvas jau repetuoja kur kas geresnėmis sąlygomis Lenkų kultūros namuose.
G.Rinkevičius viliasi, kad 2023-aisiais Kongresų rūmų renovacija bus užbaigta, pasibaigs ir klajonių etapas. O vėliau kolektyvas išbandys ir Nacionalinę koncertų salę ant Tauro kalno.
„Galbūt gyvensime Kongresų rūmuose, o koncertuosime abiejose salėse. Dabar nuspėti ateitį sunku, nes viskas keičiasi. Viena valdžia padaro vienaip, kita – būtinai kitaip. Nesvarbu, kiek tai prasminga – kad tik būtų skirtingai. Žiūrėsime, ką sugalvos kita valdžia. Reikia žvelgti į ateitį ir filosofiškai, ir optimistiškai: geri dalykai vis tiek vyksta“, – svarstė maestro.
