Aplodismentų išvengęs Nacionaliniam simfoniniam orkestrui pasiruošęs diriguoti svečias Kai Bumannas (Vokietija) pakėlė batutą pradėdamas Ukrainos himną. Daugelio atsistojusių akyse sužvilgo ašaros. Mintyse visi prisijungė prie Nacionalinės filharmonijos kvietimo „giedoti“ kartu.
Koncerto programoje – šviesi muzika, tarsi humaniškų idealų pergalės linkėjimas: Gioacchino Rossini operos „Italė Alžyre“ uvertiūra, Franzo Schuberto Šeštoji simfonija C-dur ir Wolfgango Amadeaus Mozarto Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 9 Es-dur. Solistas – Vokietijoje reziduojantis kinų pianistas Haiou Zhangas.
Dirigentas buvo vertas žavėjimosi. Kiek teatralizuotai naudojosi puikia dirigavimo technika. Orkestrą valdė juvelyriškai perteikdamas visas partitūros subtilybes: temas, potemes, dialogus. Viskas buvo ryšku, bet neforsuota.
G.Rossini muzika tiesiog žėrėjo visa dinamine amplitude. Piano, pianissimo plotuose skleidėsi medinių pučiamųjų tembrų grožis, ansamblių deriniai. Teatrinė žaismė kūrė galantiškus, gracingus ar šmaikščius temų charakterius ir įdomiausius dialogus: klausimus-atsakymus, nuostabą, muzikalią kalbėseną nuo išryškintų pizzicato iki raiškių melodinių junginių.
W.A.Mozarto koncertą patyręs talentingas pianistas kažkodėl skambino iš gaidų. Galiu tai paaiškinti tik atlikėją pastarųjų dienų įvykiais paveikusia nervų įtampa. Nedemonstruojama, bet frazių prasmei ir nuotaikai organiškai pasitelkta preciziška technika, raiškus garso spalvingumas leido gėrėtis muzika.
K. Bumanno interpretuotas F.Schuberto jaunystės kūrinys – Šeštoji simfonija, vadinama „Mažąja C-dur“, atspindėjo ir savitus romantizmo epochos bruožus, ir autoriaus besiformuojančio muzikinio mąstymo ypatumus.
Iš kompozitorių klasikų, ypač Ludwigo van Beethoveno, perėmęs muzikos formos kūrimo tradicijas, F.Schubertas ne tik gausioje dainų kūryboje, bet ir simfonijose priartėjo prie žmogaus pasaulio – ryškių jo emocijų spinduliavimo. Pasitelkė turtingą tautos melodinį, ritminį palikimą.
Dirigentas ir vėl juvelyriškai vartė partitūrą ir su garsiniu bei emociniu tikslumu įprasmino epochos muzikos atspindžius ir savitus komentarus. Vokalinei lyrikai artimos temos, galantiško muzikavimo atšvaitai skleidėsi neforsuojant gražiai muzikuojančių visų orkestro solistų partijose, meistriškai atlikėjų valdomuose „išdainuotuose“, charakterį išryškinančiuose artikuliuotuose epizoduose.
Kompozitoriaus supinti dialogai šį kartą skambėjo aiškiai, šviesiai, nepaprastai muzikaliai, o visi palydimieji balsai rado vietą savitai spalvai skleistis. Ypač puikiai tokias spalvines akvareles liejo smuikų grupės.
Girdėjome neapsunkintą, skaidrią epochos ir F.Schuberto muziką, skleidusią šviesą, kaip viltį, kaip gyvenimą, kurio niekam prievarta nevalia atimti.
