Menininkas šiuo metu priverstas gyventi emigracijoje, tačiau Lietuvos teatro žiūrovams yra šiek tiek pažįstamas – 2006 m. Vilniuje buvo parodytas jo spektaklis „Džinsų karta“. Naujasis spektaklis „Error 403“ sutelkia dėmesį į nesenus įvykius – 2020 m. protestus Minske po suklastotų rinkimų.
Laukiant naujojo susitikimo su jo kūryba, Nikolajus Halezinas sutiko pasidalinti mintimis apie teatrą ir jo reikšmę šiuolaikiniam pasauliui.
– Baltarusijoje Jūs – kaip Borisas Nemcovas Rusijoje, tik, visų priešų pykčiui, o visų mūsų laimei, Jūs gyvas. Ypač džiaugiamės, kad Jūs taip tvirtai laikotės šiame žiauriame pasaulyje. Lukašenka šiandien atrodo ne mažiau baisus nei Putinas. Jų pavardžių šiandien net nesinori rašyti iš didžiųjų raidžių. Jūs daug patyrėte kovodamas už savo šalies laisvę. Šiandien vyksta karas Ukrainoje. Kaip Jūs jaučiatės jo fone?
– Dabartinė situacija yra paradoksali Baltarusijai ir baltarusiams. Pasauliui tai – šalis agresorė, Rusijos bendrininkė, iš kurios teritorijos raketos ir bombos skrenda į taikius Ukrainos miestus. Patiems baltarusiams tai – gimtoji šalis, kurioje šiandien gyventi neįmanoma. Tai dvilypumas, kuris laužo sąmonę – dėl to, kad daugelis pasaulyje nenori atskirti paprastų baltarusių nuo Lukašenkos režimo. Šiandien daugumai baltarusių tai tapo neįtikėtina psichologine trauma, su kuria ateityje dar turės susidoroti visa visuomenė.
Man sunku išsiskirti iš kitų baltarusių, nes šiandien daugybė jų daro žygdarbius: priešinasi diktatūrai, padeda ukrainiečiams, sėdi kalėjimuose už politinės valios demonstravimą, kovoja prieš putino kariuomenę... Laikai pasikeitė: jei anksčiau tik keli buvo pasirengę veikti, šiandien – dešimtys tūkstančių žmonių. Ir tai įkvepia optimizmo ateičiai.
– Prašyčiau lietuvių publikai priminti, papasakoti, ką Jums teko patirti iki 2011 metų, kuomet Jungtinė Karalystė Jums ir Jūsų žmonai suteikė politinį prieglobstį. Karo fone lietuviai prisimena tai, kas vyko okupuotoje Lietuvoje. Ką Lukašenkos režimas padarė Jums – laisvai mąstančiam žmogui? Manau, kad subjektyvūs išgyvenimai tiksliausiai atspindi režimo metodologiją.
– Mums sunku atskirti savo istorijas – lietuvišką ir baltarusišką. Mus tai sieja, nes net du kartus gyvenome bendroje valstybėje: iš pradžių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o paskui – Sovietų Sąjungoje. Ir jei dėl pirmosios žlugimo galima gailėtis, tai antrosios žlugimas suteikė mums nepriklausomybę, kartu išlaikant draugystę ir abipusę pagarbą tarp mūsų tautų.
Kartu išgyvenome Medininkų ir Vilniaus tragediją 1991 metų rugpjūtį, Lietuva palaikė mūsų 2020 metų revoliuciją, o dabar suteikia prieglobstį tiems baltarusiams, kurie yra priversti laikinai bėgti iš savo gimtosios šalies. Turime daug bendrų herojų ir bendrų meno genijų – mums lengva vienas kitą suprasti.
O lietuviai, manau, gali nesunkiai suprasti mane – žmogų, kuris nė dienos nebuvo pasiruošęs taikstytis su Lukašenkos režimu. Kaip ir daugumai lietuvių, buvo neįmanoma susitaikyti su sovietų okupacija. Trys laikraščiai, kuriems vadovauju, buvo uždaryti, kaip ir Šiuolaikinio meno centras. O teatras visus septyniolika gyvavimo metų turėjo dirbti pogrindyje, neturėdamas teisės nei nuomoti patalpų spektakliams rodyti, nei parduoti bilietų į savo spektaklius.
Jei 2011 metais su žmona buvome priversti išvykti iš šalies, nes kitaip būtume patekę į kalėjimą, tai praėjusių metų pabaigoje tai padaryti buvo priverstas visas teatro kolektyvas.
– 2020 m. gruodžio 27 d. Baltarusijos vyriausybės laikraštis „Sovetskaya Belorussiya“ viešai grasino nužudyti Jus ir žmoną. Tuo metu Jūs atvirai išreiškėte savo nusivylimą trečiuoju sankcijų paketu, kurį patvirtino Europos Sąjunga. Šiandien tikriausiai ne kartą tai prisimenate, nes visos klaidos turi pasekmes. Dramos teatrą tai ir sudaro – įvykio vystymasis, kulminacija ir atomazga. Kaip Jūs paaiškintumėte šį procesą?
– Panašią struktūrą turi ne tik dramos teatras, bet ir mūsų gyvenimas – kad ir kaip banaliai tai skambėtų šiandien. Po kurio laiko dabartinį laiką prisiminsime kaip laiką, kuriame buvo vietos viskam: meilei, niekšybei, drąsai, didvyriškumui. Ir net, nebijau tokios prognozės – ilgėsimės šito laiko.
Tai neįtikėtinai sunku, jame yra daug ašarų ir sielvarto, tačiau daugumai jis taps ryškiausiu gyvenime, kalbant apie ekstremalių emocijų pasireiškimą. Tai yra pagrindinis žmogaus gyvenimo paradoksas. Ir, beje, šis laikas suteikia daugiausiai priežasčių apmąstymams ir kūrybinei raiškai.
– Šiuo metu gyvenate Jungtinėje Karalystėje, bet Jūsų politinė veikla tik intensyvėja. Tuo pačiu, nesate vien politikas: teatrą naudojate kaip priemonę šiai kovai išreikšti. Koks tai procesas?
– Perfrazuosiu jūsų klausimą: aš nenaudoju teatro kaip kovos priemonės – būtent teatras naudoja mane kaip kovos priemonę, kad įrodytų savo vertę. Kurdami aktualų teatrą ir apmąstydami, kas šiandien vyksta gyvenime, plečiame teatro įtakos lauką pasaulyje.
Esu įsitikinęs, kad politinio teatro nėra. Pirmasis ir paskutinis jos atstovas buvo Bertoltas Brechtas, savo kūryboje, be kita ko, deklaravęs politinę kairiąją idėją. Dabar, kai bet kuri tema gali turėti politinių pasekmių, teatras gali būti apibrėžiamas kaip aktualus, reflektuojantis tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, arba tradicinis, plėtojantis klasikinę teatro viziją, – galbūt toks skirstymas yra tikslesnis šiuolaikiniame pasaulyje.
– Kuo skiriasi baltarusių, anglų ir estų aktoriai bei publika?
– Šių šalių teatro aplinkoje skirtumų yra labai daug, tačiau publika labai panaši – išsilavinusi, pasižyminti empatija ir humoro jausmu. Šiek tiek kitokie baltarusių žiūrovai – dėl šalies uždarumo Baltarusijoje gastroliavo nedaug pasaulinių grupių, todėl bendra teatrinė erudicija nėra aukščiausio lygio.
Tačiau šį trūkumą stipriai kompensuoja emocionalumas. Britų publika, priešingai nei baltarusių, estų ar lietuvių, sunkiau įsisavina teatrines konvencijas ir metaforą, linksta į klasikinį linijinį naratyvą.
Kai pirmą kartą stačiau spektaklį Taline, nustebino aktorių ir teatro vadybos pasirengimo lygis: jie buvo aukščiausio europinio lygio. Tačiau fenomenalus skaičius daug ką paaiškina – vidutinis metinis teatro salių užimtumas Estijoje siekia 92 procentus. Tokio procento nėra jokioje kitoje pasaulio šalyje.
Baltarusijoje dėl pastarųjų dešimtmečių uždarumo iškilo didelė teatro specialistų rengimo problema. Norėdamas išspręsti šią problemą, Baltarusijos Laisvasis teatras turėjo sukurti savo teatro mokyklą „Fortinbras“, kuri veikia jau 13 metų.
– „Error 403“ – spektaklis apie Aleksandrą Taraikovskį, pirmąją Baltarusijos masinio protesto, prasidėjusio po suklastotų prezidento rinkimų 2020 metų rugpjūčio 10 d., auką. 34 metų Taraikovskis buvo nužudytas Minsko centre, kai specialiųjų policijos pajėgų kovotojas šovė jam į krūtinę. Vis dėlto pagrindinis pjesės veikėjas yra ne Taraikovskis, o mirtiną šūvį paleidęs specialiojo būrio „Almaz“ kovotojas. Ar galėtumėte šiandien kurti ne politinį teatrą?
– Kaip sakiau, mes nekuriame grynojo politinio teatro. „Error 403“ – tai istorija, kai lemtingą klaidą padaręs žmogus bando susitaikyti su savimi, bet nebegali to padaryti. Jei bandytume suformuluoti savo kūrybinį credo, tai pokalbis apie vidinius žmogaus pokyčius dinamiškai besikeičiančiame pasaulyje.
O tokiam tyrimui pasitelkiame ne tik teatrinius metodus ir technikas, bet ir visą meno, mokslo ir švietimo spektrą. O Baltarusijos Laisvojo teatro šūkis – „More than theatre“, daugiau nei teatras.
– Kuriant spektaklius sunku pasitraukti iš viešos erdvės. Ar Jums pakanka vien palaikymo rimtų teatro profesionalų, kurie Jūsų teatrą vertina labai aukštai?
– Šis procesas turi dvi puses. Viena vertus, esame tikrai populiarūs pasaulyje ir labai paklausūs profesinėje aplinkoje bei tarp publikos. Tai atveria daugybę durų ir palengvina bendravimą. Kita vertus, mūsų teatras tarsi neturėjo savo šalies – tėvynėje mes visada buvome atstumtieji. Tai reiškia, kad galimybė gauti finansinę paramą visada buvo minimali. O tai labai apsunkina projektų įgyvendinimą – juk tu niekur nesi savas.
– Kai Ukraina taps laisva, ar neketinate vykti ten ir padėti jai prisikelti: kurti teatrą, kuris ir temomis, ir savo įtaiga sustiprintų taip smarkiai patologinių ligonių iškankintą tautą?
– Mes jau daug metų dirbame su Ukrainos teatrais, konsultuojame teatro integravimo į Europos teatrinę erdvę tema. Ir tai darome tiek savo jėgomis, vykdydami labdaringus mokymus skirtingų miestų teatrų vadovams, tiek bendradarbiaudami su Europos teatrų konvencija. Todėl mums nereikės to pradėti, o tiesiog tęsti.
Bet mes ir dabar ruošiame didelį operos projektą, į kurį norime pakviesti tiek Baltarusijos atlikėjus, kurie buvo atleisti iš Baltarusijos operos dėl politinių priežasčių, tiek operos atlikėjus iš Ukrainos, šiandien praradusius galimybę kurti namuose. Dabar mes ieškome kokio nors Europos teatro, kuris norėtų kartu su mumis kurti šį projektą, suteikdamas savo sceną.
– Ką Jums reiškia spektaklio „Error 403“ gastrolės Vilniuje? Karo metu žmonės labai atsargiai renkasi spektaklius. Kartais nesinori, kad didžiuliai išgyvenimai būti dubliuojami meninėje erdvėje.
– Gastrolės Lietuvoje man visada yra ypatingos. Ir tai nesunkiai paaiškinama: kaip režisierius didžiąja dalimi susiformavau Lietuvos teatro dėka, nuo mažens lankiau Juozo Miltinio, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Net ir dabar mūsų ryšiai gana glaudūs – per mūsų draugą dramaturgą Marių Ivaškevičių arba režisierių Oskarą Koršunovą, su kuriuo net pasisekė dirbti kaip aktoriui praėjusio karantino metu (Nikolajus Halezinas dalyvavo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Miegantys“ nuotoliniame skaityme – D. Š.).
Man atrodo, kad teatre pokalbis apie šiuolaikinį žmogų visada bus paklausus, nes tai pokalbis apie mus pačius – tikrus, o ne išgalvotus.
