Išties, pasaulį stebina mūsų dirigentės: Mirga Gražinytė-Tyla, Adrija Čepaitė, o dabar – ir G.Šlekytė. Šiuo metu ji keliauja po pasaulį kaip samdoma dirigentė, muzikuojanti su žymiausiais Europos orkestrais (užima Linco Brucknerio orkestro pagrindinės kviestinės dirigentės ir Bavarijos valstybinio teatro muzikos asistentės pareigas).
Nors Lietuvoje G.Šlekytė reta viešnia, menininkė labai džiaugėsi galimybe koncertuoti gimtajame krašte.
Ruošdamasi koncertui, iškart po repeticijos į dirigento kambarį pakvietusi muzikė pokalbyje atvirai dalijosi mintimis apie dirigento kelią, šios profesijos pliusus bei minusus, bendrystės narkotiką ir kultūros svarbą visuomenei.
„Kultūra turi daugiau potencialo negu išnaudojama. Čia ir yra viena didžiausių misijų – parodyti visuomenei, kiek naudos, įkvėpimo, nusiraminimo ir pamąstymų ji suteikia“, – teigė G.Šlekytė.
– Vaikystėje jus domino šokis, dainavimas. Dabar dažnai užsimenate apie pomidorų auginimą, ekologinį ūkį. Tačiau kodėl vis dėlto dirigavimas?
– Išvažiavau studijuoti dirigavimo vos baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Tuo metu dar stipriai svarsčiau dėl šios profesijos. Tačiau studijos Austrijoje, Grace, mane labai įtraukė.
Supratau, kad noriu siekti šio kelio. Jeigu jau pasiryžti būti dirigentu, reikia labai daug investuoti. Tai privalo būti gyvenimo būdas ir pašaukimas, kitaip neįmanoma.
– Baigėte M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Koks yra čiurlioniukas?
– Tiesa, kad čiurlioniukai išsiskiria. Daugelis mūsų patyrė didelį kontrastą – mokykloje buvome griežtai, kryptingai lipdomi, o studijos užsienyje ar apskritai darbas po mokyklos pareikalavo savarankiškumo, laisvumo.
Mane, atvažiavusią į Gracą, ištiko šokas, nes įskaitų praktiškai neturėjau, tik baigiamąjį dirigavimo egzaminą po visų bakalauro studijų. Toks kontrastas tarp griežtumo ir laisvės parodo, kas geba mokykloje gautus įrankius vėliau kūrybiškai panaudoti.
Prisimenant mokyklą, chorinio dirigavimo skyrius buvo ypatingas tuo, kad visi kartu dainuodavome chore ir važiuodavome į keliones. Čia tikriausiai dėl Romualdo Gražinio choras tapdavo tikru kolektyvu.
Nemažai metų, valandų praleisdavome kartu žygiuose, kelionėse. Toks bendrumas labai vienija, jis jaučiamas net baigus mokyklą.
– Kokios asmenybės jus formavo kaip dirigentę?
– Man labai pasisekė dėl mokytojų. Jie buvo labai įvairūs ir mokykloje, ir jau studijų laikotarpiu Leipcige, Grace, Ciuriche.
Visi mano mokytojai buvo skirtingi, bet nė vieno jų negalėčiau išbraukti iš savo kelio, nes tada nebūčiau tokia, kokia esu. Negalėčiau išbraukti netgi to, ko anksčiau nesupratau, kas atrodė kaip klaida.
– Kokiomis savybėmis dirigentas išsiskiria iš kitų muzikų?
– Dirigentai privalo turėti labai platų akiratį ir jausti visumą. Orkestrantai turi savo individualias partijas, o dirigentas apie partijų santykį žino kur kas daugiau. Kuo daugiau maestro žino, tuo lengviau pasiekti rezultatą.
Taigi pirmoji savybė būtų visumos supratimas, o antroji – komunikacija. Dažnai ir su kolegomis tarpusavyje kalbamės apie komunikacijos, lyderystės būdus – kaip pasakyti, kad būtų aišku, bet neįžeidu; kaip bendrauti kolegiškai, bet kartu būti ir lyderiu; kaip įkvėpti muzikine prasme.
Na, o trečioji ir svarbiausia savybė – muzikalumas. Svarbiausia, kad žmogus įkvėptų su juo bendrai siekti rezultato, turėtų viziją. Gali būti ir technika, ir komunikacija, ir žinios, bet... Kai kurie tai dar vadina charizma.
– Paminėjote komunikacijos svarbą. Esate samdoma dirigentė, vadinasi, nuolat koncertuojate su vis kitais kolektyvais. Kaip surasti bendrą kalbą su nepažįstamais atlikėjais?
– Tik ieškant. Ieškai, ieškai... Visą gyvenimą ieškai, kiekvieną dieną iš naujo. Ne kaskart pavyksta, bet kai pavyksta, tai tampa lyg narkotikas.
Kad ir kokie profesijos sunkumai, kad ir kaip atrodytų, jog gal geriau ką nors kita daryti, gal ūkio sferoje darbuotis. (Juokiasi.) Tačiau nugali tas bendrumo narkotikas, kuris yra labai stiprus, jo vis norisi.
– Ir tam nėra jokio recepto. Juk tai visiškas bandymų kelias.
– Taip. Tie momentai ateina visai netikėtai. Kartais tikiesi, kad čia bus tas momentas, o jo nėra.
– Tikriausiai tokiais iššūkiais, neužsistovėjimu jus labiausiai ir traukia ši profesija?
– Būna, kad ir nepatinka. Kam kiekvieną dieną patinka darbe? Aš dažnai pagalvoju – ar reikia tiek įtampos? Ar reikia vėl viską pakuotis, vėl važiuoti, vėl viską iš naujo pradėti?
Kas pažiūri į svetimą gyvenimą, dažnai mano: „O, ji visur važinėja, kaip jai gerai.“ Tačiau nebūti niekada namie, visada pradėti viską iš naujo... Tai labai aiškūs minusai.
Kita vertus, – naujos patirtys, naujos vietos, besiplečiantis akiratis. Visur yra ir privalumų, ir trūkumų.
– Dažnai dirigentams priskiriama koncerto sėkmė. Ar taip teisinga mąstyti?
– Tikrai ne. Sėkmė yra bendra, bet atsakomybės dirigentui yra daug.
Iš tikrųjų, kai jau viskas surepetuota, 90 procentų dirigentai nebereikalingi. Bet kas tie likę 10 procentų? Čia jau yra aukštasis pilotažas.
Mane įkvepia dirigentai, kurie daug iniciatyvos atiduoda orkestrui. Galbūt ne pačią pirmą dieną, o jau per koncertą. Manau, tai ir yra tas aukštasis pilotažas, kai visi kartu kuria šią sėkmę.
– Šeštadienį filharmonijoje diriguosite gerai žinomus kūrinius – J.Brahmso Simfoniją Nr. 2 bei S.Gubaidulinos Koncertą smuikui ir orkestrui.
– J.Brahmsas – labai specifinis kompozitorius. Jis tiek sau, tiek atlikėjams kėlė labai aukštus reikalavimus. Nelabai žemus ir publikai. (Juokiasi.) Tačiau tikrai verta investuoti – pradėti pažintį su kompozitoriumi, įsileisti į širdį ir gyventi.
Kritikas Eduardas Hanslickas rašė, kad J.Brahmso muzika yra kaip nakties dangus – kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau matyti žvaigždžių. Šis palyginimas labai tikslus.
Atrandu ir savotiškas J.Brahmso sąsajas su savimi. Man labiausiai patinka kompozitoriai, kurie jautėsi tradicijos dalis ir jau įvaldę tradicines formas vėliau tapo laisvi.
Be to, J.Brahmso Antroji simfonija buvo parašyta prie Vėrto ežero. Būtent toje pačioje pakrantėje, kur aš dabar gyvenu. Kompozitorius laiške rašė, kad aplinkui yra tiek melodijų ir idėjų, jog reikia atsargiai žengti žingsnį, idant neužmintum ant kokios geros melodijos.
Ši simfonija yra giedriausia ir šviesiausia iš J.Brahmso kūrinių. Tai motyvuoja ateiti ir klausytis, ypač kai dabar tiek tamsos.
S.Gubaidulinos smuiko koncerte taip pat daug vilties.
– Paminėjote viltį. Kodėl kultūros, meno reikšmė ne prarandama, o tik sustiprėja sudėtingais pandemijos, karo laikotarpiais?
– Šiuo metu visiems žmonėms labai reikia koncertų, nes labai daug nerimo. Muzika kartu su kitais menais yra ypatinga tuo, kad dabartiniame lekiančiame pasaulyje tarsi sustabdo, sulaiko su šia nata, su šiuo akordu, šia harmonija.
Dažnai girdime patarimą – gyvenk šia akimirka. Tai lengva pasakyti, bet sunku įgyvendinti. Manau, kad buvimas čia ir dabar su muzika yra daug lengvesnis. Muzika padeda susikoncentruoti.
Tad reikia veikti nesustojant ir galvoti, kaip per edukaciją, per įvairius formatus atverti kultūros pasaulį kuo daugiau žmonių. Tai ir linkėčiau, kad kuo daugiau žmonių tai atrastų.
