Asmenine pačios dramaturgės patirtimi Rytų Ukrainoje vykstančiame kare bei tikrais žmonių liudijimais paremta pjesė apnuogina pačias intymiausias ir žiauriausias karo puses. Pasak N. Vorožbit, tai pjesė, pagal kurią pastatytas spektaklis galėjo niekada neišvysti dienos šviesos Ukrainoje. Ir vis dėlto jo premjera čia įvyko dar 2018-aisiais, o dabar, Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje, šį reikšmingais apdovanojimais įvertintą kūrinį išvys ir Lietuvos žiūrovai.
Tamara Viktorovna Trunova – viena ryškiausių ir talentingiausių Ukrainos teatro režisierių. Nuo 2019 m. balandžio 12 d. – Kyjivo akademinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dniepro krante vyriausioji režisierė. Per 40 šio teatro gyvavimo metų tai pirmoji nuolatinė teatro režisierė moteris. Tamara Trunova spektaklius stato ne tik savo „gimtajame“ teatre kairiajame Dniepro krante, bet ir Jaunajame, „Suzirya“ („Žvaigždynas“), „Scena 6“, Nacionaliniame operos, Operetės teatruose Kyjive, Mančesterio „The Royal Exchange Theatre“. Ir dar suspėja dėstyti paaugliams, tėvams ir mokytojams skirtame švietimo projekte „Būsimieji“. Jos režisūrinio darbo patirtis – daugiau kaip 15 metų. T. Trunova yra įgyvendinusi per 30 projektų Ukrainoje ir kitose šalyse.
Laukdami spektaklio „Blogi keliai“ gastrolių Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, pateikėme keletą klausimų spektaklio režisierei Tamarai Trunovai. Režisierę kalbina Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.
– Papasakokite, kokia buvo spektaklio atsiradimo istorija? Kaip atradote Natalijos Vorožbit pjesę ir kodėl kilo noras statyti pagal ją spektaklį? Kuo ji jums pasirodė svarbi, artima?
– Spektaklis buvo sumanytas kaip nepriklausomas projektas. Ieškojau teksto spektakliui ir paklausiau dramaturgės Natašos Vorožbit, ar ji yra parengusi ką nors naujo. Anksčiau Jaunajame teatre Kyjive buvau pastačiusi spektaklį pagal jos pjesę „Saša, išnešk šiukšles“. Dramaturgė prisipažino, kad kaip tik baigia rašyti pjesę, pagal kurią sukurtas spektaklis niekada nebus rodomas Ukrainoje. Paprašiau, kad Natalija man ją atsiųstų. Perskaičius tekstą, mintis pastatyti pagal jį spektaklį mane tiesiog apsėdo – tapo kone maniakiška, mane persekiojančia idėja. Teisingas noras pritraukė tinkamus žmones. Buvo surastas prodiuseris ir vieta, surengtas kastingas, į kurį užsiregistravo daugiau kaip 250 aktorių?
Tada Kyjivo Dramos ir komedijos teatro kairiajame Dniepro krante (mano „gimtojo“ teatro, kuriame dirbau 13 metų) meno vadovo Staso Žyrkovo dėka pjesė rado naujus namus. Suvaidinome spektaklį vos kelios dienos prieš įsiplieskiant karui. Žiūrovų salėje, kaip ir kiekviename spektaklyje, buvo ir persikėlėlių, ir tų, kurie išgyveno nelaisvę, ir tų, kurie neleido sau likti nuošalyje, matydami tai, kas vyksta. Dabar spektaklis pratęs gyvenimą jūsų scenoje. Jį pamatys kitos akys, tad pajusime naują publikos alsavimą. Mums tai reiškia naujo gyvenimo, kurį iš mūsų bando atimti blogio atstovai, galimybę.
– Kokios pagrindinės temos paliečiamos spektaklyje?
– Spektaklis „Blogi keliai“ – tai šešių istorijų ciklas, kurio veiksmas vyksta 2014 m. prasidėjusio Rusijos karo prieš Ukrainą metu. Čia kariškiai ir civiliai gyvena, arba drįsta gyventi, ieškodami prasmių ir kurdami naują savęs įprasminimo procesą aplinkybėmis, prieštaraujančiomis žmogaus esmei.
Scenografija taip pat atskleidžia ribų supratimą: jų iliuziją ir kategoriškumą, vienareikšmiškumą. Kokia riba mus skiria šiandien, kai pozicija yra veiksmas, o meilė – veiksmažodis? Nuorodos į garsius meninius paveikslus pabrėžia išgyvenimų, skausmų, baimių cikliškumą – ar kažkas kažkada tai jau išgyveno ir paliko mums ženklą, įspėjimą? Bet mes juk negirdime įspėjimų, mums visiems reikia asmeninių pamokų.
„Blogi keliai“ man yra apie žmogaus bendravimą su pačiu savimi, su kitais žmonėmis, apie santykius tarp valstybių ir apie mūsų ryšį su pasauliu. Apie nutrauktus saitus.
– Kaip spektaklyje paliečiamos temos „suskamba“ dabar, karo akivaizdoje? Kaip spektaklį priima žiūrovai skirtingose šalyse?
– Man atrodo, kad ir pjesė, ir spektaklis skamba taip, kad jame išsakomos tiesos gali rasti atgarsį bet kurioje pasaulio vietoje. Šiandien, kai Ukraina jaučia seserišką Lietuvos ranką kovodama su blogiu, ypač svarbu užfiksuoti, kad juoda spalva neturi ribų, kol baltoji jų nenubrėžia.
Spektaklyje skirtingų žmonių, užimančių skirtingas pozicijas, balsais sudedami katastrofos atskaitos taškai, pasaulis tampa miniatiūrinis ir akivaizdus, įrėminamas į erdvės ir laiko rėmus. Tai pasaulis, kuriame kiekvienas turi pasirinkti ir prisiimti atsakomybę.
– Spektaklis yra pelnęs ne vieną reikšmingą apdovanojimą. Ką jums tai reiškia?
– Apdovanojimai, kuriuos gavo šis spektaklis, man ir spektaklio kūrėjų komandai yra ypač svarbūs. Spektaklyje išryškėja mąstančio, empatiško, kovojančio, gyvo žmogaus asmenybė.
Apie spektaklį „Blogi keliai“
„Blogi keliai“ – tai pjesė apie gyvenimą karo draskomoje Ukrainoje. Pjesę sudaro šešios scenos, kurių kiekvienoje nagrinėjamas tam tikras karo aspektas. Karas Ukrainos rytuose – tai ne tik sprogimai, apšaudymai ir žuvusiųjų vardai. Kitoje fronto pusėje gyvena (ne)paprasti žmonės, kuriuos suartino išardyti Donbaso keliai. Jauna moteris vyksta į Ukrainos rytus ieškoti dokumentinės medžiagos apie karą, bet ten, pilkojoje pasienio zonoje, ji tampa abiejų pusių įkaite. Ji gyvena kažkur per vidurį, kur nėra gėrio ir blogio, kur auka ir egzekutorius keičiasi vaidmenimis, o meilė tampa trumpalaikė ir nepastovi.
Kūrybinė grupė: dramaturgė – Natalija Vorožbit, režisierė – Tamara Trunova, scenografas – Yuriy Larionov, kostiumų dailininkė – Kristina Korabelnikova, garso dizaineriai: Tamara Trunova, Akmal Gurezov, režisierės asistentė – Natalia Dubrova. Vaidina: Kateryna Kachan, Oksana Zhdanova, Anastasia Pustovit, Maryna Klimova, Svitlana Shtanko, Dmytro Oliynyk, Dmytro Solovyov, Volodymyr Kravchuk, Oleksandr Sokolov, Lesya Samaeva, Valeria Khodos, Andriy Isayenko.
„Blogi keliai“ kviečiame išvysti birželio 9 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Spektaklis vyks ukrainiečių kalba su lietuviškais subtitrais. Bilietus platina bilietai.lt
