„Taip toliau tęstis nebegalėjo“, – išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ teigė generalinis teatro direktorius Martynas Budraitis.
„Mūsų visų kantrybė išseko. Kai etatinis teatro darbuotojas, meno vadovas pasirodo teatre girtas, pasiunčia visus patys žinot kur, išvadina teatrą Baltarusija, M.Budraitį – Lukašenka, iškeikia techninius darbuotojus, sunku darėsi visiems čia dirbti“, – padėtį teatre man pakomentavo vienas iš teatro administracijos darbuotojų, nenorėjęs, kad pavešinčiau jo pavardę.
Kai ėjau į teatrą pasikalbėti su teatro direktoriumi, stabtelėjau prie šviečiančios teatro afišos. Dar praėjusią savaitę čia švietė – sausio 12, 13, 14, 15 dienomis premjera – H.Ibseno „Laukinė antis“ (rež. O.Koršunovas). Dabar taip žiūrovų lauktų premjerinių spektaklių nebebuvo – vietoj jų afišoje kiti, jau anksčiau pastatyti spektakliai.
Teatro direktorius M.Budraitis nevengė pokalbio, kai paprašiau pasikalbėti, kas darosi Lietuvos svarbiausiame – Nacionaliniame dramos teatre. Buvo matyti, kad šis pokalbis jam labai sunkus ir skausmingas. Juk kalbame apie jo bendražygį, su kuriuo nueitas netrumpas kelias ir teatre, įgyvendinta nemažai projektų. Ir dabar su didžiausiu populiarumu teatre rodomi O.Koršunovo bei dramaturgo M.Ivaškevičiaus spektakliai „Išvarymas“ bei „Miegantys“.
„Taip, su Oskaru mes pažįstami gal nuo 14 metų, nuo „pankavimo“ laikų. Sunku, bet kitos išeities nebuvo – reikėjo atsisveikinti, – atsidūsta M.Budraitis. – Labai nelengva apie tai kalbėti.“
„Taip, nuo trečiadienio O.Koršunovas atleistas iš meno vadovo pareigų. Dar pirmadienį mes jo laukėme atvykstančio į teatrą pasikalbėti, nesulaukėme. Ne kartą siuntėme ir raštiškus prašymus. Antradienį buvo baigtos teisinės procedūros ir mes jam išsiuntėme pranešimą, kad jis atleidžiamas“, – sakė M.Budraitis.
– Dėl girtavimo?
– Na, mes prie durų jo su alkotesteriu netikrinome. Bet... Dėl sužlugdyto darbo.
– Bet jau šių metų kovą buvo kilęs skandalas dėl to, kad neva girtas O.Koršunovas kalbėjo per radiją, taip diskredituodamas teatro meno vadovo pareigybę. Jis buvo dėl to atleistas, po to vėl priimtas?
– Ne. Tada nebuvo atleistas. Niekas negalėjo įrodyti, jis gėręs ar ne. Bet dabar jau jo elgesys buvo akivaizdus.
– Anuomet O.Koršunovas yra pasakęs – jei reikia, galiu atsistatydinti. Bet be manęs žlugtų teatro planai. Ar tikrai teatras toks nestabilus, kad vieno režisieriaus, kuris ir meno vadovas, atleidimas gali teatrą sugriauti?
– Tikrai nesugriaus. Mes esame biudžetinė organizacija, meno vadovas taip pat gauna algą. Teatro planai jau dabar sudėlioti ir 2023-iems, ir 2024-iems metams. Tik iš anksto planuodami galime statyti spektaklius. Teatro procesas sudėtingas. Teatras sudėtinga mašina, žiūrovas mato tik rezultatą.
Su premjeriniu spektakliu pradedame dirbti jau prieš pusantrų metų. Dirba ne tik aktorių trupė. Juk yra ir techniniai dalykai, scenografija, apšvietimas. Kiekviena premjera – didžiulis, sudėtingas didelio kolektyvo darbas. Ir kai jis sužlugdomas, kenčia visas teatras. Aš, kaip teatro direktorius, to nebegalėjau leisti.
– Jūs biudžetinė įstaiga. Turbūt nelengva suplanuoti teatro biudžetą – kiek kainuos spektaklių pastatymai. Bet kuris neįvykęs projektas tampa finansine našta teatrui?
– Be abejo. Yra Nacionalinė programa, mes kovo mėnesį jau teiksime Kultūros ministerijai 2024 metų projektus. Būna, kad keičiasi spektakliai, visko teatre būna.
Dalis teatro biudžeto, per metus 300 000–350 000 eurų, skiriama įvairiai veiklai – ir sklaidai užsienyje, ir „Versmės“ festivaliui, jaunųjų kūrėjų darbams. Pagrindinis biudžetas numatomas darbo užmokesčiams, dar pastatui išlaikyti. Jis, kaip visų nacionalinių įstaigų, Lietuvos biudžete numatomas atskira eilute. Visa kita užsidirbame.
– Koks yra meno vadovo atlyginimas?
– Nenorėčiau apie tai kalbėti.
– Bet juk tai ne privatus reikalas, ir teatro meno vadovui atlyginimą mokame mes, mokesčių mokėtojai?
– Kadangi kalbame apie konkretų žinomą žmogų, ne visai būtų korektiška atskleisti.
– Na, gal 5 000 eurų?
– Ne, ne, nejuokinkit, tikrai ne. Jis neviršija įstaigų vidutinio užmokesčio.
– Atėjęs vadovauti Nacionaliniam dramos teatrui, 2020 metais 2021 metais jūs surinkote svajonių komandą. Dramaturgas M.Ivaškevičius, meno vadovas – O.Koršunovas, jūs pats teatro, kino pasaulyje žinomas žmogus. Ar greitai suabejojote teatro meno vadovo pasirinkimu? Nelengva turbūt dirbti, jei vienas svarbiausių teatro žmonių apvilia, jei negali juo pasitikėti? Kenčia ir teatro prestižas. Vis dėlto tai pagrindinis šalies teatras, o ne koks privatus rūsio teatriukas?
– Taip, pastaruoju metu buvo tų nusivylimų... Sunku apie tai atvirai kalbėti. Buvo pradėti teisiniai meno vadovo atleidimo procesai. Jie jau išspręsti.
– Girdėjau, kad tas atleidimo procesas nebuvo nei lengvas, nei greitas. Kodėl? Faktas yra tas, kad meno vadovas nesilaikė darbo kodekso įstatymų, kurie vienodai galioja ir teatro durininkui, ir etatiniam režisieriui, nepriklausomai nuo jo genialumo laipsnio. Jei vadovas pasirodo teatre girtas, sužlugdo teatro premjeras, darbą aktoriams, kurie repetavo ir taip pat už tai gavo atlyginimą. Buvo turbūt pradėti ir kostiumų, ir scenografijos, muzikos kūrimo darbai. Jie taip pat žlugo. Ar dar galėjo būti koks nors kitoks teisinis sprendimas? Ar yra taip, kad jei tu laikomas genialiu režisieriumi, tau leidžiama viskas? Juk durininką be kalbų atleistumėte, jei keletą kartų pasirodytų teatre girtas ar išvis neitų į darbą.
– Buvo laukiama O.Koršunovo pasiaiškinimo, bet nesulaukta. Aišku, teatre vieno režisieriaus, pakviesto statyti konkretų spektaklį, darbas yra kas kita, nei etatinio meno vadovo. Kai esi Nacionalinio dramos teatro etatinis režisierius, tai galioja kitos taisyklės.
Todėl dar ir aną kartą, kovo mėnesį, susilaukiau daug komentarų – „tai ką, negi tu nežinojai, visada taip buvo, aktoriai galėtų papasakoti, ko tik yra tekę jiems išgyventi.“
Taip, gal taip ir buvo OKT teatre. Bet teatro meno vadovui galioja kitos taisyklės. Juk yra ne tik aktoriai, yra teatro darbuotojai, visa teatro bendruomenė, ir visi jautėsi gana prastai matydami tam tikros būsenos teatro meno vadovą, girdėdami jo keiksmus. Ir žinodami, kad jei taip elgtųsi kito lygio teatro darbuotojas, su juo būtų sprendžiama greitai ir paprastai. O dabar kodėl kitaip reaguojama?
Aš, kaip teatro direktorius, ir negalėjau kitaip reaguoti.
Mes O.Koršunovo negaudėme, nesekėme, netikrinome alkoholio testeriais jo girtumo lygio. Bet yra tam tikros meno vadovo darbo instrukcijos, nurodytos pareigos. Pradėdamas dirbti jis pasirašė sutartį. Bet pareigų nevykdė.
– Pradėjęs dirbti Nacionalinio dramos teatro meno vadovu, O.Koršunovas viename interviu sakė, kodėl yra gerai, kad režisierius tampa meno vadovu: „Režisierius žiūrės ne valdiškai, o kūrybiškai. Jam labiausiai rūpės tiek disciplina, tiek kūrybinės laisvės. Jis visuomet jaus trupės pulsą, žinos, kaip vienam ar kitam aktoriui duoti naudingų patarimų... Mano pagrindinė misija ir būtų – ne tik statyti gerus spektaklius, bet stengtis palaikyti tai, kas vyksta teatre.“ Gražūs žodžiai, bet ne darbai? Kokių „naudingų patarimų“ aktoriams gali duoti režisierius, jei girtaudamas sužlugdo jų darbą, ir ką jis stengėsi palaikyti teatre, kai darbuotojai dažniau girdėdavo neblaivaus vadovo keiksmus, nei prižiūrimus teatro spektaklius. Kokios yra teatro meno vadovo pareigos? Juk ne tik savus spektaklius statyti?
– Tai yra rodomų spektaklių priežiūra, meninio lygio užtikrinimas. Naujų spektaklių stebėjimas. Dalyvavimas teatre vykstančiuose renginiuose – pavyzdžiui, „Versmės“ festivalyje. Aišku, dalyvavimas trupės susirinkimuose, į kuriuos meno vadovas neatvyksta. Tokių atvejų buvo ne vienas per tuos beveik dvejus metus.
– „Laukinės anties“ repeticijos buvo prasidėjusios?
– Taip, rugsėjo mėnesį. Buvo 13 susitikimų su trupe, pjesės analizė, skaitymai. Darbas vyko pakankamai neblogai, pjesė klasikinė, aktoriai norėjo tų vaidmenų.
Bet repeticijos buvo atšaukiamos, nes režisierius nepasirodydavo. Pagaliau ir tos repeticijos nutrūko...
– Bet juk ne pirmas kartas, kai taip atsitiko? Teko girdėti, kad ir „Tartiufo“ premjerą yra tekę atšaukti. Švelniau pasakius, dėl režisieriaus O.Koršunovo per gausaus alkoholio vartojimo spektaklis laiku nebuvo pastatytas.
– Taip, mes teatre jau turėjome tokių patirčių. Turėjome atšaukti „Tartiufo“ premjerą, teko grąžinti žiūrovams pinigus už bilietus. Turėjome daug nuostolių, teatro skola vilkosi visus metus.
Aišku, vėliau „Tartiufas“ išėjo, buvo sėkmingų gastrolių užsienyje, net Kinijoje. Bet toks procesas sukelia daug streso ir pridaro duobių teatro biudžete.
– Ar dėl tų patirčių jūs „Laukinės anties“ premjerą atšaukėte anksčiau, jau dabar, lapkričio gale?
– Taip, turėdamas tą patirtį ir matydamas tą situaciją su O.Koršunovu, kokia dabar yra, priėmiau sprendimą jau dabar nutraukti repeticijas.
– Kurios ir taip nebevyko?
– Taip. Dabar, kol dar nėra daug išlaidų, gamyba neįsibėgėjusi. Kad teatras nepatirtų didesnių nuostolių. Taip, turime tam tikrų nuostolių, bet jie nepalyginamai mažesni, nei būtume delsę, ir spektaklio kūrimas būtų nutrūkęs prieš pat premjerą.
– Tiksliau – nekūrimas?
– Na taip. Tad turėdamas patirtį praeityje ir matydamas dabartinę O.Koršunovo situaciją, kuri dažnai kartojasi, kai režisierius negalėjo ar nepajėgė dalyvauti repeticijose, priėmiau tokį sprendimą.
– Gamybiniai nuostoliai yra viena. Bet nepalyginamai skaudesni turbūt yra žmogiškieji nuostoliai? Ir techninio personalo darbas, o ypač aktorių trupės. Aktoriai yra didžiausias teatro turtas. Spektaklyje būtų vaidinę 12 aktorių. Jie gavo vaidmenis, repetavo, gaišo laiką, už kurį jiems buvo mokama. Ir – nieko, tuščia vieta! Aišku, sakoma, kad aktoriai patys primokėtų, kad tik gautų vaidmenį. Bet tai juk nepalengvina jų moralinių, jausminių išgyvenimų? Jei jie ir išgyvena, turbūt tyli? Tyli visada. Nes susipykti su režisieriumi reiškia būti kamikadze. Kitąkart vaidmens nesitikėk.
– Aš labai suprantu aktorius. Sau prisiėmiau tą negerojo asmens teatre vaidmenį, ant manęs gal visi šunys bus kariami. Žiūrėdamas į priekį ir būdamas atsakingas už teatro finansinę situaciją, manau, kad priėmiau gerą sprendimą.
– Bet aktoriai turbūt suprato, kad geriau dabar nutraukti pradėtą darbą, nei leisti jiems tiesiog tik laukti? Godo, kuris turbūt ir neateis.
– Taip, šiame etape visiems lengviau priimti tiesą, kokia ji yra. Mes spėjome viską nutraukti, kol neturėjo prasidėti sceninis repeticijos, dvi savaitės prieš premjerą – nuo gruodžio pabaigos.
– Jūs pranešėte O.Koršunovui, kad repeticijos nutraukiamos, premjeros nebus?
– Taip, suprantama. Ilgai kviestas jis buvo atvykęs į teatrą. Aš išdėsčiau teatro poziciją, jis turėjo kitą, nepriėmė mano sprendimo. Na taip, pokalbis buvo audringas. Lyg ir buvo pažadų, kad taip nebebus, bet jais aš jau nebegalėjau tikėti.
– Tai kaip išspręsite tą problemą su pirmaisiais numatytais premjeriniais spektakliais, kai buvo pradėti pardavinėti ir bilietai?
– Jau suplanavome, kad bus rodomi kiti spektakliai. Juk teatruose taip dažnai įvyksta, keičiami spektakliai dėl aktoriaus ligos.
– O šiuo atveju kaip paaiškinsite žiūrovui?
– Skelbsime, kad neįvyks, pinigus už bilietus grąžinsime, arba siūlysime pasižiūrėti kitus spektaklius.
– Bet jei įkyrus žiūrovas vis dėlto klaus – kodėl atšaukiate „Laukinę antį“? Ką atsakysite? Tiesos juk nesakysite? O kodėl nepasakius – atsiprašome, bet režisierius, matyt, dėl girtavimo nespėjo sukurti spektaklio? Kai tiesa slepiama, palanki dirva taip elgtis. Ypač jei tai iš tiesų genialus režisierius, į jo spektaklius veržiamasi. Imama manyti – o kur teatras be manęs dings? Bet gal vieną sykį reiktų nebijoti pasakyti teisybę – ir karalius kartais būna nuogas.
– Taip, nebūna taip aiškinama. Būna visokių peripetijų...
– Pakalbėkime apie tą alkoholizmo problemą teatruose. Ji ypač gaji buvo sovietiniais laikais. Buvo daug geriama dėl esą kūrybinių kančių, dėl cenzūros. Kaip pateisinama ir dabar – na, jie teatro žmonės, kai kurie net genijai, jiems viskas leistina. Gėrimo „mada“ išliko iki šiol. Bet paprastai po 50-mečio dauguma meno žmonių meta gerti, išsikapsto – arba sveikata nebeleidžia, arba pagaliau subręsta. Jei neišsikapsto, rizikuoja, kad iš visur bus išmesti ir galės rankioti butelius šiukšliadėžėse. Kaip jūs žiūrite į tą reiškinį?
– Žinote, tokie standartai šiandien jau keičiasi. Tolerancijos teatre gerokai mažiau. Visi geriau supranta planavimo dalykus. Žmonės nori ir dirbti, ir galų gale pailsėti, ir šeimas turi. Negali jų versti dirbti be poilsio, naktimis, nes nespėjame laiku padaryti dėl kažkieno kaltės. Tai jau šiandien nepriimtina. Yra darbo laikas, nors, be abejo, būna ir ilgesnės repeticijos.
Bet kai prasideda neblaivaus režisieriaus, čia nebūtinai tik apie O.Koršunovą, rėkimai, nesiskaitymas su technikais, kolegomis – tai nebėra taip toleruojama. Tie laikai baigiasi. Žmonės rimčiau, atsakingiau žiūri į savo darbą, repeticijas, kolegas. Tai mane džiugina.
Taip, atsimenu tuos laikus, kai teatre veikė tarnybinis bufetas, skambėjo stikliukai, liejosi degtinytė nuo 8 val. ryto. To bufeto nebeturime, bet, aišku, bus vietų teatro žmonėms užkąsti.
– Teko domėtis Suomijos teatrais. Ten tokia laisvė kaip pas mus neįsivaizduojama. Sutartyje numatomos kavos pertraukėlių laikas, o repeticijos turi baigtis nustatytą valandą. Jokio naktinio darbo ar girtavimo.
– Pas mus taip griežtai nėra, bet link to judame.
– Antra vertus, labai liūdna, kad iš tikrųjų labai talentingas režisierius, kurio darbai keliauja po pasaulį su didžiausiu pasisekimu, pelno aukščiausius apdovanojimus, dabar yra pasiekęs tokią būseną. Apie tai ilgai buvo nenorima garsiai kalbėti. Suprantu ir jus, sunku, kai siejo tokie draugiški, glaudūs darbiniai santykiai. Ar nepagalvojama, kad žmogui reiktų tiesiog kažkaip padėti? Suprantu, kad tai ne teatro uždavinys, bet gal draugiškai?
– Visada buvo kalbama. Bet čia paties žmogaus apsisprendimas, niekas kitas už ta liga sergantįjį negali to padaryti. Juk teatre nemažai pavyzdžių, kai žmonės patys rinkosi – ar nori toliau gyventi ir dirbti, ar nenori.
– Jums pačiam nėra tekę taip rinktis?
– Ne, aš antri metai visai nevartoju alkoholio, tos problemos neturėjau ir anksčiau. Man tiesiog nepatiktų priklausyti nuo butelio. Užaugau šeimoje, kurioje savo tėvo nesu matęs girto.
Negaliu pamokslauti, kiekvieno pasirinkimas. Bet svarbiausia, kad nuo to neturi kentėti kiti teatro darbuotojai. Negaliu to leisti. Diskredituoti Nacionalinio teatro vardą. Tai svarbiausia mano sprendimo dėl O.Koršunovo atleidimo iš teatro priežastis. Dalis mano, kaip direktoriaus, funkcijų yra ir apsaugoti darbuotojus, kurti jiems normalias darbo sąlygas.
Aišku, nesinori eskaluoti šios problemos, norisi žmogui palikti vietos apmąstymams.
– Bet gal žmogui kaip tik padės, jei tas pūlinys būtų išpjautas? Viešumas yra nemalonu, bet kartais būtent jis gali būti vieninteliai vaistai. Kai suvoki, kad į mane žiūrima ne tik kaip į teatro genijų, bet ir kaip į žmogų, nesusitvarkantį su savo problemomis. Ar turite planų, kas galėtų užimti teatro meno vadovo vietą?
– Dar negaliu pasakyti. Reikia pauzės. Po Naujųjų Metų turėtų būti pakeitimų. Yra daug kūrybingo jaunimo, jaunų kūrėjų, režisierių, kurie dirba atsakingai įvairiuose Lietuvos teatruose. Manau, jie yra teatrų geroji perspektyva ir geroji ateitis.
Prakalbo apie mobingą
Su O.Koršunovu siekiau pasikalbėti net tris savaites. Tiesa, tada pokalbis būtų buvęs apie „Laukinę antį“ bei režisieriaus gyvenimą. Pokalbis, deja, neįvyko, nors ir buvo sutartas.
Rengiant šį straipsnį, netikėtai sulaukiau paties O.Koršunovo skambučio. Paklausiau ir apie jo, kaip meno vadovo, dabartinę situaciją teatre.
„Laukinė antis“ bus. M.Budraitis nėra tas ponas Dievas, kuris gali nutraukti repeticijas ar nuimti spektaklį. Yra trupė, aktoriai, jie nori dirbti.
Kol kas aš dar esu meno vadovas. Ne taip paprasta mane atstatydinti, yra tam tikros procedūros. Aš atsistatydinsiu pats, kai matysiu, kada bus laikas. Dabar ne.“
Vis dėlto, gavęs pranešimą apie atleidimą iš teatro meno vadovo pareigų, O. Koršunovas „Lietuvos Ryto“ žurnalistei pateikė savo paaiškinimą.
„Taip, aš atleistas, bet niekada tuo teatro meno vadovu kaip ir nebuvau.Aš nesisiūliau į šias pareigas, mane pasikvietė M. Budraitis. Nes teatre buvo kaip ir aktorių trupės sukilimas, jie sėdėjo be darbo, o vaidinti būdavo kviečiami aktoriai iš kitur. Mano uždavinys buvo įdarbinti teatro aktorius. Pradžia buvo gera, mes sudėliojome net 5-erių metų strategiją. Kai su Martynu dirbome OKT teatre, buvome lygūs. Čia gi Martynas buvo vadovas, vienvaldis, aš tik pavaldinys. Neturėjau jokių regalijų kaip teatro meno vadovas. Nebuvau prileidžiamas nei prie repertuaro planavimo, kas buvo mano pareigybė, nei prie finansų, manęs nekviesdavo ir į susirinkimus.
Iš esmės susidūriau su rimtu mobingu.Planas mane išmesti iš pareigų buvo ne vienos dienos. Buvo nerodomi žiūrovų lankomiausi spektakliai „Išvarymas“, „Tartiufas“. Būčiau seniai pats išėjęs, bet norėjau sukurti spektaklius „Liudijimai“pagal ukrainiečių moterų pasakojimus, ir Ibseno „Laukinę antį“. Šiam spektakliui buvo jau kuriama scenografija, kostiumai, mėnesį vyko repeticijos. Bet „Laukinė antis“ buvo užkardinta baisiausiu būdu. Visas kolektyvas prašė to nedaryti. Čia vaidinti turėjo geriausi teatro aktoriai, neturėję darbo teatre. Jie kaip baudžiauninkai.
Šie nors dirba, o aktoriai tik gaudavo atlyginimą. Galimai yra planuojama išvis atsisakyti trupės, jei aktoriams neduodama vaidinti.Bet M. Budraitis teatre vienvaldis, diktatorius. Jis labai pasikeitė pradėjęs teatre dirbti. Neva teatre demokratija, o iš tiesų autoritatizmas, karjerizmas. Be M. Budraičio valios niekas nevyksta. „Laukinei ančiai“ buvo skirtas didelis finansavimas. Įdomu, kur tie pinigai nukeliaus dabar?Kaip minėjau, pats neišėjau iš teatro, nes norėjau pastatyti „Liudijimus“. Jaučiau pilietinę pareigą. Čia taip pat vaidino aktorės, kurios teatre ilgai neturėjo vaidmenų.
Bet teatras beveik neskyrė lėšų tam spektakliui, vos pramušiau komandiruotę į Ukrainą. Padėjo kiti žmonės. Spektaklis galėjo būti parodytas jau pavasarį, kai buvo labai aktualu. Bet buvo nukeltas į rudenį.Tad mobingas mano atžvilgiu tęsiasi jau metus, ir jį kenčiau dėl to, kad norėjau pastatyti tuos du spektaklius ir įdarbinti aktorius, kas buvo mano pareiga. Bet iš tiesų prie savo tiesioginių meno vadovo pareigų nebuvau prileistas“, – teigė O.Koršunovas.
Į šiuos žodžius sureagavo M.Budraitis.
„O.Koršunovo tiesiogiai ir netiesiogiai išsakyti kaltinimai spektaklio „Laukinės anties“ sužlugdymu ir neskaidriu biudžeto naudojimu yra absoliučiai melagingi ir aš juos kategoriškai neigiu. Artimiausiomis dienomis teiksime prašymą Kultūros ministerijai neįgyvendinto spektaklio lėšas skirti kitiems projektams. Spektaklio „Liudijimai“ paskutinės repeticijos vyko be režisieriaus, jis nedalyvavo ir premjeroje. Kaltinimai dėl mobingo, „baudžiavos“, „autoritarinio valdymo“ yra visiškai nepagrįsti. Primenu, kad meno vadovas šias pareigas užėmė beveik dvejus metus ir turėjo visas galimybes įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Tačiau vien per šiuos metus meno vadovo nebuvo teatre beveik 50 darbo dienų. Akivaizdu, kad jis tinkamai neatliko nei meno vadovo, nei režisieriaus pareigų. Tai gali paliudyti dauguma teatro darbuotojų“, – teigė M.Budraitis.
