Apie ketvirtį amžiaus „Chordos“ kolektyve kalbamės su vienu iš styginių kvarteto įkūrėjų altistu, festivalio „Muzikos ruduo“ vadovu ir šiuolaikinės muzikos aistruoliu menininku Robertu Bliškevičiumi.
Kūrėjas papasakojo ne tik apie jubiliejinę programą, paskutinį metų koncertą. Jis atskleidė, kas per visus šiuos metus jį įkvėpė nesustoti kūrybiniame kelyje.
– Šiais metais styginių kvartetas „Chordos“ šventė 25-čio jubiliejų ir pristatė visus metus trukusią programą „Pre/pozicijos“. Kaip galėtumėt apibūdinti šiuos metus, kokie jie buvo kvartetui? Kur šiandien yra brėžiama kolektyvo trajektorija, žvelgiant į ateitį?
– Iš tiesų pasijuto, kad šie metai jubiliejiniai. Viso sezono programos tarsi atkartojo mūsų kolektyvo istoriją. Atlikome pačius seniausius repertuaro kūrinius, tarpe jų – A. Martinaičio kvartetą „Mirtis ir mergelė, kuris buvo atliktas viename iš pirmųjų mūsų rimtų pasirodymų publikai festivalyje „Jauna muzika“ (1998).
Kiti kūriniai atspindėjo mūsų brendimo etapus, dar kiti liudijo mūsų ilgalaikę draugystę su lietuvių šiuolaikinės muzikos kompozitoriais ar scenos partneriais. Galiausiai atlikome seniai svajotą kūrinį – T.Riley „Salome Dances for Peace“, kurį pristatėme kaip šiuolaikinio šokio spektaklį kartu su itin plataus spektro šiuolaikiniu menininku Denisu Kolyckiu. O sezoną užbaigsime dviem koncertais su pačiais naujausiais kūriniais ir naujai užsimezgusia, tikiuosi ilgalaike, draugyste su Simonu Šipavičiumi.
Be mūsų organizuotų koncertų, dar dalyvavome keliuose kituose projektuose: „Poliloge“ – Liudo Mockūno kompaktinės plokštelės, kuriai įrašėme kūrinius saksofonui su kvartetu, pristatyme, Euroradijo koncerte „Muzika prieš karą“, skirtame paremti Ukrainai, litvakų kultūros forume su Arkadijum Gotesmanu bei festivaliuose „Neue musik Bremen“ (Vokietija), „Muzika erdvėje“, „Mikrofest“, „Muzikos ruduo“.
Akivaizdu, jog sezonas buvo tikrai intensyvus ir nepaprastai įvairus savo turiniu. Buvo ir akademinio muzikavimo, ir laisvos improvizacijos projektų, šiuolaikinio šokio spektaklis, elektroakustinio džiazo projektas, garso sfera...
Kai ruošėme visus šiuos projektus, nebuvo kada apie tai pagalvoti, bet dabar, apžvelgus metus, galima sakyti, jog tai buvo vienas intensyviausių, įvairiausių ir sudėtingiausių sezonų kvarteto istorijoje. Bet tai buvo nuostabus sezonas. Norėtųsi išlaikyti šį tempą ir intensyvumą, nes tik toks kūrybinis įkarštis teikia visišką pasitenkinimą. Jau planuojame ne mažiau intensyvų ir intriguojantį 2023 metų sezoną.
– „Chordos“ gyvavimo laikotarpiu kvartetui visada pavyko išlaikyti savo misiją – naujausią lietuvių muziką pristatyti užsienyje bei Lietuvos publiką supažindinti tiek su mūsų šalies, tiek su pasaulyje pripažintų kompozitorių kūriniais. Kokios vertybes vienija kvartetą bendram tikslui, kaip jas išlaikyti, puoselėti?
– Pagrindinės mūsų vertybės – tai noras kurti, atrasti, sužinoti, pažinti, išmokti, noras lemti savo kūrybinį gyvenimą ir jį formuoti. 25 „Chordos“ kvarteto metai – ketvirtis amžiaus su šiuolaikine muzika, neturint nuolatinio finansavimo, repetuojant po nuolatinių darbų – liudija, jog mes tikrai mylime muziką, esame bendraminčiai, džiaugiamės galimybe kurti kartu. Turbūt tai svarbiausios savybės tokiam nedideliam kolektyvui. Bet svarbu ir neprarasti smalsumo, noro eksperimentuoti, nebijoti naujovių ir nuolatos lavintis bei tobulėti.
– „Chordos“ jubiliejinės programos pabaigos koncertai „Lìgi“ įvyks jau antradienį menų fabrike „Loftas“, kur bus specialiai įrengta garso sfera. Papasakokite, kas tai? Kokias programas pristatysite?
– Mes ieškome ne tik naujų kūrinių, bet ir naujų atlikimo galimybių, naujo turinio. Antradienį pristatysime savo gerbėjams ir visiems, kurie ateis į mūsų šventę, naujausius kūrinius. Juos atliksime ypatingu instrumentu – Garso sfera.
Tai pačiomis naujausiomis technologijomis pagrįstas erdvinis garso instrumentas sfera (gal tiksliau kupolas), sudaryta iš 24 garso šaltinių, išdėstytų erdvėje pagal specialią technologiją (tiek inžinierinę, tiek programinę). Ją pasitelkus, kuriama erdvinio garso sinergija, vedanti mus per naujus ir unikalius potyrius, leidžianti klajoti paskui garsą neprognozuojama kryptimi, tuo pačiu mėgaujantis begaline naujų garsų ir efektų įvairove.
Specialiai šiam projektui buvo sukurti nauji bei anksčiau parašyti ir specialiai sferai pritaikyti kūriniai. Pirmajame koncerte atliksime kiek akademiškesnę programą, sudraytą iš 3 lietuvių kompozitorių kūrinių ir Danijos bei Norvegijos kūrėjų kompozicijų.
Antrasis vakaro koncertas bus mažiau akademiškas, jam muziką sukūrė ir pritaikė garso sferai elektroninės bei džiazo muzikos kūrėjas Simonas Šipavičius.
– „Lìgi“ koncertų pristatyme minite, kad ši jubiliejinės programos dalis liudija kvarteto norą žengti koja kojon su šiandienos kūrėjais. Kaip vyksta toks kūrybinis bendradarbiavimas? Gal galite papasakoti apie didžiausią įspūdį jums palikusius atvejus ir kuo jie buvo ypatingi?
– Bendradarbiavimas su dabarties kūrėjais leidžia jausti gyvenimo pulsą, toks kūrybinis procesas skatina pamatyti pasaulį kitos nei mūsų kartos akimis. Tai skatina toliau tobulėti, plėsti savo akiratį, įgyti naujų patirčių, gyventi dabartimi, kas, savo ruožtu, neleidžia tapti „rimtais“ menininkais, kurie jau viską žino, išmano.
Nuolatinis bendravimas su jaunesne karta, kuri beje, yra labai išprususi, visuomeniškai aktyvi, kritiška ir geranoriška, leidžia ir patiems „nepasenti“, duoda energijos naujiems iššūkiams.
– Viename iš vakaro koncertų pirmą kartą pasirodysite su Simonu Šipavičiumi (Sheep Effect). Bendradarbiavimas su džiazo muzikantais – jums nėra naujiena, ne kartą esate groję su Liudu Mockūnu. Vis dėlto džiazo, improvizacinė muzika kelia savų iššūkių. Kokie jie ir kaip sekasi suvaldyti „laisvąją muziką“?
– Improvizacinė muzika mūsų šalies akademinio lavinimo požiūriu yra visiška naujovė. Mus mokė kuo tiksliau atlikti tai, kas užrašyta, o nuo senų laikų (tiek renesanso, tiek baroko epochose) egzistuojantis improvizacinis pradas būdavo ignoruojamas.
Žinoma, atliekant šiuolaikinę muziką anksčiau ar vėliau susidursi su tam tikra improvizacine forma (aleatorika, grafinės partitūros ir t.t.), tačiau gryna improvizacija (panašiai kaip K. Stockhauzeno tekstinės partitūros ar laisvojo džiazo kompozicijos) – tai jau kiek kita sfera.
Čia turi groti „kažką nuo savęs“. Ir tai tikrai didelis iššūkis, kai susiduri su tuo pirmą kartą. Protas ir kūnas yra įpratinti vykdyti instrukcijas, o šiuo atveju nieko nėra, turi naujau išmokti girdėti, suprasti, strateguoti, būti bendro muzikinio organizmo dalimi ir „išspausti“ iš savęs turinį. Bet viskas įveikiama per patirtį ir mokymąsi, tiesiog reikia investuoti į tai pakankamai laiko ir pastangų.
– Paskutinėje jubiliejinės programos dalyje gana provokuojančiai žadate „susprogdinti“ įprastą styginių kvarteto įvaizdį. Pirmiausia, kodėl styginių kvarteto muzika, jo įvaizdis laikomas tokiu konservatyviu ar net nuobodžiu? Ar šis stereotipas iš tikrųjų teisingas, ypač šiuolaikinėje muzikoje?
Kokį potencialą, jūsų nuomone, turi tokia instrumentinė sudėtis – tiek muzikiniu, tiek koncertiniu, auditorijos aspektais: kaip šį įvaizdį galima pakeisti ir kaip jį keisite koncertų „Lofte“ metu?
– Mano patirtis sako, jog konservatyvus kvarteto įvaizdis tėra prastas stereotipas. Taip galima pasakyti ir apie simfoninę muziką, operą ir dar apie daugelį kitų žanrų. Viskas priklauso nuo žmogaus išsilavinimo, skonio, pomėgių.
Ar „Kronos“ kvartetas ir jo kūryba atitiktų tokį konservatyvų požiūrį? Greičiausiai ne. Be to, yra daug kvartetų, kurie net labai populiarūs – pvz., „Turtle Island Quartet“, grojantis klasikinę džiazo muziką – visi jo nariai laisvai improvizuoja. O pati sudėtis ir žanras gyvuoja 300 metų ir vis dar aktualus.
Šiai sudėčiai nuolatos kuriami nauji kūriniai, kolektyvai kviečiami į įvairiausius festivalius, leidžiamos kompaktinės plokštelės. Nepanašu, jog tai konservatyvu ar nuobodu. Ne visi mėgsta ir filosofiją, o čia, kvarteto muzikoje, keturi žmonės vienu metu filosofuoja, diskutuoja.
Žanras vystosi, prisitaiko prie naujųjų laikų, naudoja technologijas, įvairiausias vizualizacijas, rengia performansus. Įdomiausia, jog šį žanrą atrado bei jam kurti pradėjo ir populiariosios muzikos kūrėjai bei atlikėjai (didelė „Kronos“ kvarteto įtaka). Jie kuria rimtas akademines kompozicijas, kuriose atrasime ir roko, ir džiazo, elektroninės muzikos elementų, atspindžių ir kūrybinių principų.
Manau, jog ši „tradicija“ yra gyva, ji netapo muziejine, o prisitaikė, „natūralizavosi“ ir išliko gyvybinga ir aktyvi. Tai patvirtins ir Chordos kvarteto koncertas gruodžio 13 d. „Lofte“.
