Vakaro solistas buvo Lietuvoje mylimas pianistas Lukas Geniušas. Elegantiškai koncerto orkestrą ir programą pristatė Laūra Karnavičiūtė.
Žvilgsnis į istoriją
Šventė visiems. Žvilgčiojau į veidus. Taip, tai tie vyresnėjantys klausytojai, kurie nuolat sukosi Kongresų rūmų fojė pertraukų metu. Dabar jau rinkosi ir atjaunėjusi publika, bet, sakyčiau, jau išugdyta būtent šio orkestro – ji net nebandė tarp Koncerto, simfonijos dalių ploti!
Klausytojus puoselėjo edukaciniai koncertai vaikams, švietėjiški – tėvams. Smalsiems ir reikliems klausytojams skirtos su aistra ruošiamos vis naujos ir įdomios programos.
Pirmus kartus orkestras pasirodė Operos ir baleto teatro scenoje, prieš „akustiką gerinančią“ metalinę uždangą. Grojo Vienos klasikų kūrinius. Atrodė liūdnokai... Tačiau tik dirigentas ir orkestrantai, kurie jau seniai paliko kolektyvą, gali pasakyti, kiek daug buvo dirbta, kad šiandien mes galėtume Valstybinį simfoninį orkestrą vadinti vienu geriausiųjų.
Jau nuo pirmųjų koncertų formavosi „sava“ publika. Gal todėl, kad orkestras vadinosi „jaunimo“, o gal – kad imponavo jaunas ir žavus dirigentas, nuolat pateikdavęs kažką nauja klausytojams kartu su dainininkais, iš operos repertuaro? Kiek Kongresų rūmuose žiūrovai išgirdo operų!
1995-siais rašiau: „Susikūręs kaip „jaunimo orkestras“ Valstybinis simfoninis orkestras įžengė į vis dažniau branda ženklinančių interpretuotojų gretas. Svarbiausia – kiekvienais metais parenkamos įdomios programos, atskleidžiančios šio kolektyvo potencines galias.“ Tokia dirigento, orkestro pozicija ir šiandien, besiskirianti nuo Nacionalinio simfoninio orkestro. Šį kartą gimtadienį jis pažymėjo monumentalia Antono Brucknerio Aštuntąja simfonija c-moll.
Orkestrui, kaip ir kiekvienam meno kolektyvui, svarbu jausti laiko patikrintą klausytojų meilę. Už ką? Už nuoširdų santykį su muzika, už užsispyrimą išlaikyti, brandinti tai šiaip, tai taip stumdomą orkestrą, formuoti šiandieninei visuomenei įdomią veiklos kryptį, už prasmingas ir solidžias klasikinei muzikai ištikimiems klausytojams skirtas programas, pristatomus solistus.
Neprarandant vertybinių kriterijų, tenka atsižvelgti į besikeičiančios visuomenės poreikius... Nepamirškime, kad dabar orkestrui sunkus metas – jis neturi savo namų, ieško laikino prieglobsčio. Kartkartėmis Filharmonija kolegiškai suteikia priimti klajūnus į savo salę.
Tauri muzika iš talento glėbio
Lukas Geniušas su orkestru atliko Ludwigo van Beethoveno Trečiąjį koncertą c-moll. Sakoma, kad pirmieji trys šio kompozitoriaus Koncertai fortepijonui artimi W.A.Mozarto dvasiai. Tačiau man artimesnė Romaino Rolland'o mintis: „Beethovenas atrado magiškąjį žodį ir muzikinei frazei suteikė reikšmingą kovojančios minties akcentą.“
Puiki, plastiška styginių įžanga įvedė į aktyvų fortepijono apsireiškimą – energetinį įvadą į tolesnį pasakojimą. Kokybišku, gražiu, iš klavišų gelmės formuojamu garsu. Jokio pianisto maivymosi, emocijų demonstravimo. Puikus, muzikos minčiai ir emocijai paklūstantis raiškus garsas ir pasakojimo maniera.
L.van Beethoveno heroikos proveržiai, naujos eros atėjimo šūksniai ir subtilus antrosios dalies largo. Antroji dalis galėtų vadintis vokiškąja „daina (Lied) be žodžių“. Tačiau Luko interpretacijoje ji tapo savotiška malda, skausmo motyvu, atsitraukimu nuo šio pasaulio erzelio. Pianistas puikiai valdo pedalą ir juo nepiktnaudžiauja. Tačiau įdomiai sumanė finale dvi gamas dramatiškai sugroti ant vieno pedalo, jį išrišdamas į skaidrų finalinį do, tarsi išsiveržiant į siektą šviesą.
Puikiai, neužgoždamas solisto, tik paryškindamas atmosferą, temines linijas, harmonijų sekas ir tikslią artikuliaciją, akompanavo orkestras. Tai buvo ir priminimas anuomet tik besiformuojančio, dar nedidelio orkestro praeities.
Publika buvo nuostabi: neplojo tarp dalių ir prašė pianisto biso. Lukas santūriai, bet su garse įkalinta jėga ir ekspresija paskambino F. Chopino „Revoliucinį“ etiudą c-moll.
Austrų simfonisto didybė
Koks instinktyvus sekimas L.van Beethoveno Devintąja simfonija! A. Bruckneris neatstovauja šiandienai. Jis reiškė XIX a. antrosios pusės idėjas. Mes jas suvokiame, priartėjome emocijomis, kurios visada jautriai reaguoja į nuoširdžiai perteikiamą orkestro bravūros žaižaravimą.
A. Brucknerio epochos balsas turėjo būti garsus, galingas. Norėdamas išgauti galingesnį skambesį, kompozitorius reikalavo didesnio orkestro, ypač Devintojoje simfonijoje. Tačiau diriguodamas Aštuntąją, G. Rinkevičius nepiktnaudžiavo garsu. Jo galybė rasdavosi, nuo mažiausios tylos oazės užkopus iki kulminacijos aukštumų. Labai plastiškai skambėjo smuikai, galima buvo žavėtis sodriomis violončelių kantilenomis.
Didžiulėje partitūroje G.Rinkevičius rado erdvės ir nedideliems raiškiems atodūsiams, ypač reikalingiems kontrastams: „fortissimo“ buvo siekiamas, įsiveržus iš tyliųjų susikaupimo erdvių, palaipsniui ir efektingai. Efektingi buvo ir tie subtilieji partitūros puslapiai, kaip antrosios dalies vidurinysis epizodas: elegantiškas, subtilus, su gražiais orkestro solistų dialogais.
Šioje simfonijoje reikšmingiausi buvo ne mediniai pučiamieji, bet muzikavusios varinių pučiamųjų grupės, solistai. Neforsuoti, bet sodriai skambantys jų „chorai“ kontrastavo su styginių kvėpuojančia plastika.
Gimtadienio proga audringai plodami klausytojai mintyse orkestrui linkėjo greičiau sulaukti savų namų, jaukios buveinės mylintiems kilnų meną ir žinantiems jo vertę klausytojams.
