„Sarabandą Vilniui“ atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir choras „Jauna muzika“, dirigavo pats kompozitorius G. Gelgotas. Koncerte nuskambėjo dar septyni per pastaruosius penkiolika metų sukurti G. Gelgoto kūriniai ir jų dalys, sujungti į savotišką siuitą – „Aidai tūkstančiui metų“, „Nežinomasis 21, laisvė“, „Sanctifaction“, „Transitory“, „Kūno kalba“, „Praisedance“, „Į dangų“. Jų atlikime dalyvavo ir G. Gelgoto vadovaujanas Naujų idėjų kamerinis orkestras „Niko“.
G. Gelgotas ir jo įkurtas „Niko“ išsiskiria tuo, jog tiek kompozitoriaus kūryba, tiek jo ir kolektyvo sceninė raiška balansuoja ant klasikos ir populiariosios kultūros ribos. „Niko“ ir G. Gelgoto sceninė laikysena reprezentuoja gana paplitusią pasaulyje klasikos atlikėjų, savo įvaizdį kuriančių pagal populiariosios kultūros dėsnius, kryptį.
Ir iš tiesų koncertas sulaukė išskirtinio publikos dėmesio, prie ko prisidėjo, kita vertus, ir Kristinos Sabaliauskaitės dalyvavimas projekte. Jos istoriniai romanai leidžiami didžiausiais tiražais, verčiami į užsienio kalbas. Tad publikos entuziazmas, nuskambėjus paskutiniam – premjeriniam – koncerto kūriniui, liejosi per kraštus.
Kūrybine prasme abu autoriai – tiek K. Sabaliauskaitė literatūroje, tiek G. Gelgotas muzikoje – turi savo specifinį braižą, kuris buvo justi ir jų bendrame kūrinyje. G. Gelgoto kūryba išaugusi iš minimalizmo estetikos ir skleidžiasi per jo paties itin personalizuotą interpretaciją.
Tai žmogus orkestras, ką paliudijo koncerte atlikti kūriniai. Pirmiausia G. Gelgotui diriguojant LNSO atliko jo kompozicijas „Aidai tūkstančiui metų“ ir „Nežinomasis 21, laisvė“.
Tuomet jis sėdo prie fortepijono, kad kartu su Rasa Vosyliūte (smuikas) ir Edmundu Kulikausku (violončelė) atliktų „Sanctifaction“. O su Laurynu Lape (trimitas) atlikdamas „Transitory“, G. Gelgotas, sėdėdamas prie fortepijono, netikėtai uždainavo.
Dainavo ir į sceną įžengęs „Niko“: atliekant „Kūno kalbą“ kamerinio orkestro stygininkės (Augusta Jusionytė, Dalia Simaškaitė, Julija Ivanovaitė, Agata Ursul) ne tik griežė bei atliko tam tikrą rankų choreografiją (kaip ir violončelininkai Liudvikas Silickas ir Augustinas Sokalskis), bet ir dainavo – tai šiek tiek priminė sutartinių sąšaukas.
Balsai skambėjo labai darniai: matyt, darbas su balsu G. Gelgotui yra ne ką mažiau artimas, galbūt atsineštas iš namų (jo mama Rasa Gelgotienė yra žinoma choro dirigentė). O skambant kūriniui „Į dangų“ Gediminas muzikavo su savo tėčiu ir broliu – Valentinu ir Giedriumi Gelgotais (fleitos).
Koncerto kulminacija tapo „Vilniaus sarabandos“ premjera. Pasak K. Sabaliauskaitės, jiedviem su G. Gelgotu nesinorėjo eiti tradiciniu keliu – kurti pompastiško kūrinio, odės ar himno miestui. Ir vis dėlto, jei vienu žodžiu reikėtų apibūdinti naująjį kūrinį ir jo dvasią, nedvejodama pavadinčiau jį šių laikų ode miestui.
Paradoksalu, autoriai norėjo pabėgti nuo proginių kūrinių tradicijos, „oficiozų“, tačiau galiausiai sukūrė modernų, nestandartinį, bet vis dėlto atitikmenį proginėms kantatoms. Kita vertus, „Vilniaus sarabanda“ savo muzikine logika artima kino muzikai. G. Gelgoto mėgstamos pasikartojančios struktūros skamba kaip garso takelis filmo veiksmui, tad, sakyčiau, tolesnis žingsnis galėtų būti vaidybinis filmas pagal kurį nors iš K. Sabaliauskaitės vilnietiškų siužetų su G. Gelgoto muzika.
„Vilniaus sarabandos“ muzikoje skambančios pasikartojančios struktūros atspindėjo ir teksto pobūdį – čia netrūksta vardijimo lyg litanijoje: atsispyrus nuo sapno vazdinio (Vilniaus gimimo legendos), toliau vardijamos tautybės, Gedimino ir vėlesniais laikais gyvenusios Vilniuje (nuo lietuvių, lenkų, totorių, rusėnų iki švedų, danų, madjarų), o baigiamas kūrinys vardijant Vilniaus vardo variantus (Vilna, Wilno, Vilnius).
Galima palyginti „Vilniaus sarabandą“ su kitais Vilniui skirtais kūriniais, iš kurių bene ryškiausias – prieš ketvirtį amžiaus sukurta Onutės Narbutaitės oratorija „Skiautinys mano miestui“.
Nors temiškai galima brėžti paralelę tarp šių dviejų opusų, „Vilniaus sarabanda“ yra visai kitoks kūrinys tiek forma, tiek raiška. Tai labiau savas idėjas (Vilniaus išskirtinumas, puikumas) teigiantis kūrinys, sakyčiau, kūrinys teiginys, nei introspektyvus žvilgsnis į miestą, paliekant daugiau erdvės klausytojų interpretacijai.
Pagaliau, ir kūrinio trukmė nėra labai didelė, tad šiuo požiūriu „Vilniaus sarabanda“ yra patogi atlikti įvairiomis progomis ir įvairioms auditorijoms.
