Liepos 4 dieną jis pristatys Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“ koncertinę versiją, parengtą LNOBT simfoninio orkestro bei choro, dirigento R. Šumilos bei pasaulyje pripažintų solistų būrio.
Pagrindinius vaidmenis atliks Viktorija Miškūnaitė (Santuca), Aleksandras Antonenko (Turidu), Rita Preikšaitė (Lučija), Andrejus Bondarenko (Alfijus) ir Maria Bondarenko (Lola).
Opera „Kaimo garbė“ („Cavalleria rusticana“) – nedidelė vienaveiksmė opera, muzikos istorijoje aukso raidėmis iškalta kaip ankstyvojo verizmo epochos šedevras. Kompozitoriui P. Mascagni ji pelnė pasaulinę šlovę ir geriausiose scenose skamba daugiau nei 700 kartų per metus. Visgi Lietuvoje ją išgirsti tenka itin retai. Su dirigentu R. Šumila kalbėjomės apie artėjantį pasirodymą.
– Jau trečius metus rengiamas „LNOBT Open“ festivalis pritraukia žiūrovus ne tik dėl išskirtinės erdvės, bet ir dėl įdomios programos, kurioje šiemet puikuojasi Lietuvoje retai atliekama P. Mascagni opera „Kaimo garbė“. Kuo ji ypatinga?
– Galbūt Lietuvoje tai vienas rečiau atliekamų kūrinių, bet, vertinant pasaulio ir ypač Italijos kontekste, tai viena populiariausių ir dažniausiai atliekamų operų. Italams ji – tikra nacionalinė opera, panašiai kaip mums Vytauto Klovos „Pilėnai“, ir per metus yra atliekama daugybę kartų. O populiari ji turbūt dėl to, kad tai – pirmoji opera, pradėjusi verizmo etapą, t. y. priartėjusi prie žmonių tiek savo siužetu, tiek pateikimu, tiek muzikine dramaturgija, transliuojančia tam tikrą buitiškumą ir prieinamumą.
„Kaimo garbė“ – labai kompaktiška, neilgos trukmės, patrauklaus siužeto. Tačiau didinga drama, įvykstanti toje operoje, ir, aišku, nuostabi muzika savo melodijomis, temomis, atsikartojimais, dainingumu, palieka išties ryškų įspūdį.
– Visgi opera skirta sceniniam atlikimui, o festivalyje skambės jos koncertinė versija. Ar dėl to nenukentės pasakojama istorija?
– Geri solistai geba perteikti vidinę muzikinę dramaturgiją ir vien dainuodami. Toks yra ir spektaklio pirminis tikslas. Kai solistai visa, kas vyksta operoje, perteikia savo balsu, visada įspūdis yra daug stipresnis.
Žinoma, galbūt netenkame scenografijos, vaidinimo, judesių, bet koncertiniai operų atlikimai yra viso pasaulio muzikinės kultūros dalis, ir geriausi orkestrai, didžiausi festivaliai juos rengia. Žiūrovas ne tik nenukenčia, bet netgi praturtėja, nes visas jų dėmesys nukreipiamas į muziką. Orkestras, įprastai grojantis orkestro ložėje, čia tampa labiau matomas, ir solistai daugiau dėmesio skiria ne judesiui, organikai ar veiksmui scenoje, o susitelkia į savo vokalines linijas, transliuodami mintį per žodį, per muziką.
Manau, kad ši opera – labai tinkama koncertiniam atlikimui, efektinga savo muzikos niuansais ir instrumentuote.
– Su šia opera ir ta pačia atlikėjų sudėtimi birželio pradžioje jau debiutavote Pažaislio muzikos festivalyje, kur sužavėjote tiek publiką, tiek meno kritikus. Kaip pats vertinate šią patirtį?
– Patirtis labai gera, iš tiesų džiaugiamės tuo atlikimu. Vienintelis vakaro minusas buvo oro sąlygos, kai temperatūra nukrito iki 9 laipsnių šilumos. Tai, tiesą sakant, sutrikdė ir trukdė, bet pati atlikimo kokybė buvo labai gera.
Išskirtinė ir solistų sudėtis. Pagrindinius Santucos ir Turidu vaidmenis atliko puikūs solistai Viktorija Miškūnaitė ir Aleksandras Antonenko. V. Miškūnaitei vaidmuo tinka tiesiog nuostabiai! Reikšmingas operoje ir choras, turintis joje įsimintinų epizodų.
Apskritai, tai išbaigtas visų komponentų lydinys: yra gražių arijų, gražių orkestrinių „tutti“, chorinės muzikos. Yra ir nuostabus finalas su atomazga.
Paprastai statydami operą turime daug laiko – galime repetuoti visą mėnesį. Pasirengimas koncertiniam atlikimui trumpesnis, bet ir pati opera savo muzikine kalba nėra labai sudėtinga, tad mes ją parengėme per savaitę. Gal tokio laisvumo, „maudymosi“ ir nebuvo, bet kokybė – tikrai gera. Aš pats taip pat mėgavausi muzika. Dabar ji „susigulėjo“, tad viskas bus drąsiau ir laisviau.
– Jums tai debiutas – anksčiau nebuvote dirigavęs šios operos. Su kokiais iššūkiais, o gal džiaugsmais susidūrėte?
– Pati muzika pakankamai aiškios faktūros, skaidri, paprasta. Visgi ankstyvąjį verizmą sunku atlikti dėl to, kad daug dalykų partitūroje nėra užrašyti. Ir jeigu tu atliksi tik tai, kas parašyta, tai bus labai nuobodu ir statiška. Verizmo partitūrose agogika (sulėtinimai, pagreitinimai) nėra užfiksuota. Ją diktuoja turinio prasmė, tekstas, muzikos plėtotė, frazuotės.
Dirigentas tampa muzikos teksto interpretuotoju. Sakyčiau, tai net nebuvo iššūkis, veikiau galimybė man pademonstruoti savo muzikalumą.
– Vasarą menai skleidžiasi atvirose erdvėse, laisvesnė atrodo ir publika. Kiek keičiasi jūsų, kaip orkestro dirigento, nusiteikimas, išėjus už teatro ribų?
– Nusiteikimas nesikeičia ir neturi keistis. Man visada norisi aukščiausios kokybės, aš to siekiu tiek teatre, tiek iš teatro išėjęs. Bet faktas, kad kartais lauko ir oro sąlygos gali įtakoti skambesį: žmonės yra gyvi organizmai, ir tai mus veikia. Šviečianti saulė, paukščiai kartais pakylėja, suteikia žavesio, įkvepia.
– P. Mascagni muzika, kaip būdinga italams, yra emocinga ir lyriška. Kaip ji veikia jus? Ar pagaunate save besigrožintį, besimėgaujantį operos temomis?
– Kai diriguoju, bent jau man nebūna momentų, kada pradėčiau kažkuo mėgautis. Operos muziką stengiuosi atlikti pagal prasmę, kurią diktuoja siužetas: vedu siužetinę-dramaturginę liniją, bandau tai išgyventi. O pasimėgauji jau po koncerto arba po operos spektaklio, kai tampa aišku, ar jis pavyko ar ne. Pasidžiaugi arba pagalvoji, ką gali patobulinti. Turbūt tokios mintys būna.
– Ko palinkėtumėte koncerto publikai?
– Tiesiog pasimėgauti! Visų pirma linkiu gero oro, o turinys, muzika, solistai, choras ir orkestras tikrai suteiks daug gražių įspūdžių. Veikalas tikrai nuostabiai tinkantis tokiai aplinkai ir tokiam festivaliui.
