Šokių teatro ir studijos veiklą D.Biskis plėtoja su šokių partnere Deimante Jasmontaite.
Abu šokėjai, abu scenoje sukasi jau daug metų, bet susipažino vos prieš dvejus, kai Dainius nusprendė pastatyti spektaklį ir ieškojo trupės.
„Mano pirma idėja buvo statyti spektaklį sunkia tema: apie žydų koncentracijos stovyklas. Šis spektaklis turėjo būti choreografiškai paremtas tiek šiuolaikiniu šokiu, tiek tango. Tačiau berepetuojant, kilo mintis su trupe padaryt debiutą per Kalėdas ir supratome, kad ši idėja nelabai tinkama.
Pakeitėme spektaklį į „Siurrealistinės Kalėdos pas Salvadorą Dali“, jis sulaukė didelio pasisekimo, todėl po šventinio laikotarpio jį dar transformavome ir „Siurrealistinė naktis pas Salvadorą Dali“ pradėjome rodyti reguliariai. Antrasis spektaklis buvo „Karmen“ – paėmėme pagrindines Žoržo Bize operos „Karmen“ temas ir tarp jų įdėjome tango kūrinių“, – pasakojo Dainius.
Išbandymų netrūksta
Bene dažniausias Dainiui užduodamas klausimas – ar sunku įkurti šokio teatrą? „Dabar bus trečias sezonas, kai dirbame. Aš sakau, kad dar nesam įkūrę teatro, vis dar esam procese. Vienareikšmiškai tikrai yra labai sunku, ypač savarankiškai.
Naujai atsirasti teatrui yra sudėtinga, nes yra nacionaliniai teatrai, režisieriai, choreografai, kurie turi savo auditorijas, o prikviesti žmones pas mus, yra sunku. Mums tenka skintis kelią į žiūrovų širdis, įrodyti, kad nenuvilsime. Todėl atiduodame visas savo jėgas, idėjas ir tikimės užsitarnauti pasitikėjimą“, – sako D.Biskis.
Kodėl tango?
„Čia nėra tokio vieno atsakymo. Teko įvairių stilių išbandyti ir galiausiai atradau, pažinau tango. Čia, kaip būna su žmogumi – sutinki gyvenime tą, su kuriuo nori praleisti visą gyvenimą, tai man turbūt su šokio stiliumi tas buvo. Tango yra labai aistringas, labai ekspresyvus, emocionalus ir jis gali būti labai įvairus. Galima lengvai perteikti skirtingas emocijas“, – pabrėžė pašnekovas.
Šokėjos Deimantės teigimu, Lietuvoje tango dar yra neatrastas. Nors būtent šis šokis neriboja šokančiųjų amžiaus – gali šokti tiek jaunimas, tiek senjorai.
Kelias į teatrą
Dainius atskleidė, kad šiuolaikiniame teatre trūksta paprastų emocijų, kurios pritrauktų didesnę auditoriją.
„Manau, kad dabar viskas yra interpretuojama, visi yra žinovai ir reikia tiesiog paprastų žmogiškų emocijų. Meilė, aistra, neapykanta – amžinosios temos. O žmonėms tikrai reikia atitrūkti, pailsėti.
Gyvenime nuolat reikia sukti galvą. Nueini į teatrą ir, jeigu reikia labai mąstyt, kad suprastum, ką čia rodo, tai neįmanoma atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienybės. Kaip kažkada sakė aktorius Vladas Bagdonas – teatras prasideda ir baigiasi rūbinėje, kur žmogus ateina su striuke ar paltu, palieka savo kasdienybę ir nuo jos atitrūksta. Aš galvoju, kad teatras turėtų būti toks – pakankamai suprantamas, tačiau duodantis dvasinį peną.“
Tuo tarpu Deimantė pabrėžė, kad svarbiausia – nebijoti parodyti save ir tai tikrai padeda pritraukti naują auditoriją.
„Labai svarbu yra rodytis, nebijoti kelti savo nuotraukas, vaizdo įrašus, apskritai, rodyti savo veidą. Netgi ir tie patys plakatai yra gera reklama. Mes visais būdais bandome reklamuotis ir net negalvojome, ar kažkas gali neveikti ar galimai yra atgyvena.“
Per šokį – į širdį
„Vedame tiek privačias, tiek grupines šokių pamokas. Šiuo metu labiau orientuojamės į tango šokio pamokas, kurias dažniausiai vis tik renkasi vyresni žmonės.
Žmonės, kurie šoka pas mus privačiai, skatinam, kad išeitų, kad pašoktų žmonėm, kad nešoktų vien salėje. Norisi daryti kitaip, nei kiti“, – patirtimi dalinasi D.Jasmontaitė.
O šokio teatro vadovas atvirauja, kad pas juos šokantys žmonės dažnai tampa ir jų pačių draugais.
„Kartais labai susibendraujame. Viena pora šoko pas mus ir galiausiai atsidūrėm jų vestuvėse. Kai jie atėjo, vieni kitų nepažinojome ir kol mokėsi taip susibendravom, kad jie pakvietė mus į savo vestuves.“
