Tai – čekų nacionalinės muzikos pradininko Bedřicho Smetanos simfoninė poema „Vltava“ ir vokiečių kompozitoriaus Johanneso Brahmso Pirmoji simfonija c-moll. Šiuos pasaulio klasikos lobyno kūrinius teatro orkestras scenoje interpretavo pirmą kartą.
Laukiama istorinio įvykio
Susirinkusius sveikino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė: „Muzikinis teatras laukia svarbaus istorinio įvykio: jau kitų metų pavasarį publiką planuojame pakviesti į naujojo teatro pastato atidarymo iškilmes. Palinkėkite mums sėkmės!“.
Dirigentas T. Ambrozaitis atskleidė, kad dar prieš dvejus ar trejus metus nesiryždavo imtis kūrinių, skambėjusių 37-ojo sezono pradžios koncerte, tačiau šiemet jautėsi užtikrintai tiek prieš koncertą, tiek po jo. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre groja savo darbą mylintys muzikai, aukšto lygio profesionalai, su kuriais dirbant kartu tobulėja visi teatro menininkai: solistai, choristai, baletas, į teatrą atvykstantys kviestiniai meno kūrėjai.
Publikos lauktas koncertas buvo pristatytas ypatinga akustika garsėjančioje istorinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salėje, kuri pasitiko ir netikėtais akcentais: romantiškai apšviestais laiptais, UAB Dolimėja dovanotomis milžiniškomis gėlių puokštėmis papuošusiomis salę.
Muzikos mėgėjų laukė ir atgimęs istorijų operos „Klaipėda“ simbolis Taravos Anikė (baleto artistė Yuliia Kovalenko). Ji publikai priminė, kad baigiasi Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirti metai, o mūsų dar laukia daug ypatingai svarbių įvykių. Jų epicentre – įsikūrimas naujame teatro pastate.
Priminė galingą muzikos tėkmę
Ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų B Bedřichas Smetana išgarsėjo kaip komiškos operos „Parduotoji nuotaka“ bei simfoninių poemų ciklo „Mano Tėvynė“ autorius. Šiam 1874–1879 m. sukurtam šešių simfoninių poemų ciklui kompozitorius įkvėpimo sėmėsi iš savo gimtosios Bohemijos istorijos, legendų ir gamtos.
Antroji ir populiariausia ciklo dalis – 1874 m. užbaigta simfoninė poema „Vltava“ – kaip tik ir vaizduoja ilgiausios Čekijos upės kelionę, kuri prasideda Šumavos aukštikalnėse, susiliejus Šaltajai ir Šiltajai Vltavoms, kerta Čekijos sostinę ir baigiasi įtekėdama į Elbę, savo vandenis per visą Vokietiją plukdančią į Šiaurės jūrą.
Įvairių instrumentų tembrais, faktūromis, melodijomis ir ritmais kompozitorius „tapo“ upės tėkmę per Bohemijos miškus, kurių uolėtose pakrantėse stūkso kadaise didingų pilių griuvėsiai, per pievas ir kaimus, kur švenčiamos ūkininko vestuvės, ir ramesnius, mėnesienos nutviekstus užutekius, kur undinės nakčia šoka savo ratelius. O įveikę Šv. Jono krioklius, upės vandenys sūkuriuodami atplaukia iki karališkosios Čekijos sostinės Prahos ir pranyksta iš akiračio Palabio žemumose ties horizontu.
Poemos pradžioje skambanti tema – viena iš žinomiausių visoje B. Smetanos kūryboje – nėra originali. Tai adaptuota populiaraus XVI a. madrigalo „La Mantovana“ melodija, kurios motyvais grįsta ne tik čekų liaudies dainos „Katytė lenda per skylę“ (Kočka leze dírou) melodija, bet ir Izraelio valstybės himnas „Hatikvah“.
Įdomu tai, kad vieną dažniausiai atliekamų savo kūrinių penkiasdešimtmetis kompozitorius sukūrė jau būdamas visiškai kurčias.
Pastangos nenuėjo perniek
Kurdamas, rašydamas ir tobulindamas savo pirmąją simfoniją vokiečių kompozitorius Johannesas Brahmsas užtruko mažiausiai keturiolika metų. 1854 metais 21-metis kompozitorius pirmą kartą išgirdo Ludwigo van Beethoveno Devintąją simfoniją ir sumanė kurti savo simfoniją toje pačioje tonacijoje (d-moll).
Net raginamas savo draugų Claros ir Roberto Schumannų, Brahmsas nesiskubino. Pats kompozitorius vienam bičiuliui prisipažino, jog jį slėgė ir kūrybinį užsidegimą slopino didžiulis Beethoveno autoritetas: „Aš niekada nesukursiu simfonijos. Net neįsivaizduoji, kaip mes, kompozitoriai, jaučiamės už savo nugarų girdėdami tokio milžino žingsnių aidą.“
Tačiau vis dėlto jam pavyko įveikti ir savo baimes, ir didžio pirmtako autoritetą – būdamas 43-ejų, 1876 metais, Brahmsas pristatė publikai lyg brangakmenį nugludintą keturių dalių Pirmąją simfoniją. Tiesa, kitoje tonacijoje nei planavo (c-moll), ir po premjeros vis dar nebuvo visiškai patenkintas savo kūriniu: iki atiduodamas natas spausdinti, perrašė simfonijos antrąją dalį.
Kompozitoriaus titaniškos pastangos nenuėjo perniek – galime ir šiandien gėrėtis neabejotinu muzikos šedevru, atvėrusiu naujus kelius tolesnei romantinės simfonijos raidai.
Dainiaus Kažukausko nuotr.
