Kūrinių keturiems fortepijonams (originale klavišiniams) skaičius nepalyginamas su duetais, ne tik dėl to, kad reikia dviejų duetų, o dar ir keturių puikių instrumentų, bet ir idėja tokiam darbui turi būti ypatinga. O su ypatinga idėja ir rizika ypatinga. Parašyti kažką nelabai vykusio vienam fortepijonui – ne tas pats, kas susimauti su keturiais. Aiškink neaiškinęs paskui, kad kalti atlikėjai. Bet jei idėja verta žaidimo, kaip tai atsitiko Simeonui Tenui Holtui (1923–2012) su kūriniu „Canto ostinato“ (1976), situacija keičiasi.
Su šiuo kūriniu kompozitorius tapo žinomas šiuolaikinės muzikos pasaulyje ir palaipsniui jo muzika užkariavo tiek muzikantų, tiek klausytojų simpatijas. Niekam kitam iš olandų kompozitorių nepavyko parduoti tiek daug įrašų, kaip Holtui. Šio kūrinio gyvybingumą liudija ir tai, kad egzistuoja ne viena jo versija. Grojama vargonais, yra versija dviem fortepijonams ir dviem marimboms. Taip pat teko klausytis žymiai laisvesnio instrumentinio varianto marimbai, vokalui, kongai, akordeonui, portugališkai gitarai ir violončelei.
Aišku, galėtų būti ir versija mechaniniams instrumentams, užprogramuojant idealiai tikslų sukibimą, bet tuomet pradingtų tas mikropaklaidos egzistavimas, kuris kaip oras daro tą muziką gyvą. Beje, „Gaidoje“ esame girdėję ir aštuonis fortepijonus, bet tai jau buvo senokai.
Mūsiškio Justino Bašinsko amžininkas labiau artimas tam, ką darė Bronius Kutavičius, Mindaugas Urbaitis ar Rytis Mažulis. Klausytojai gali pasirinkti, ar sekti, kaip kompozitorius palaipsniui įveda vis naujus motyvus, kaip kinta dinamika, ar tiesiog pasinerti į šią pakankamai stabiliai apibrėžtą garsinę erdvę. Lyg laikrodžio ratukai sukimbantys keturių fortepijonų motyvai. Prieš koncertą jo vedėja Gerūta Griniūtė persakė Luko Geniušo mintį, jog „geriausiai ši muzika atsiveria tada, kai iš jos nieko nesitikima“.
Scenoje instrumentai išrikiuoti vėjo malūnėlio sparnų forma ir vizualiai atitiko beveik pusantros valandos trukusią, neišvengiamai evoliucionuojantį gamtinio proceso vyksmą primenančią muziką. Tuo ji palanki būti jungiama su, tarkime, video ar šokiu. Šios dienos žmogus retai kada turi laiko stebėti, kaip plaukia debesys ar teka vanduo, tad kūrėjai neretai imasi į tokį pastabumą orientuotų darbų, tarsi kompensuodami giluminį poreikį. Pakeliui dar išgirsti daugybę mikroužuominų iš visiems žinomos klasikos. Beje, visų instrumentų dangčiai buvo nuimti.
Dar vienas šio koncerto pipiras – prie keturių fortepijonų keturi Geniušai – Lukas, Anna, Petras ir Julius. Visi jie gerai žinomi Lietuvos publikai ir yra jos mylimi. Gal tik Anna vėliau įsiliejo į šeimą. Visų jų kūrybinės biografijos įspūdingos, koncertų ar vedamų meistriškumo kursų maršrutai driekiasi ne per vieną žemyną. Brolių, tėvų-vaikų, sutuoktinių ryšiai – tai ne tik medžiaga reklamai, bet ir prielaidos geresniam susikalbėjimui, gal net savotiškos konkurencijos eliminavimas – šeima kaip kumštis, telkiantis visas stiprybes.
Įdomu buvo sekti, kaip plastiškai pereinama nuo vienos medžiagos prie kitos, kaip išlaikomas vieningumas ir kartu leidžiama ryškiau girdėti vieno kurio dėstomą medžiagą. Šis koncertas, kaip dar vienas orientyras minimalistinio „Gaidos“ maršruto kelionėje, tapo vienu iš kulminacinių jos momentų. Šiandien reklamose dažnai susiduriame su žodžiu „išskirtinis“, bet šiam koncertui tikrai surastume ne vieną argumentą, kodėl jis yra toks.
Keista būtų, jei bandyčiau aiškinti, kurio atlikėjo tonas minkštesnis, o kuris organiškiau jaučia atliekamo kūrinio stilistiką. Nes čia pirmiausia vertintina ansamblio vieningumas, susiklausymas. Kaip plastiškai pereinama nuo motyvo prie motyvo, iškylant į pirmą planą vis kito partijai. Ne visų Geniušų patirtis vienoda atliekant šiuolaikinę muziką. Bet prieš beveik penkiasdešimt metų parašytą kūrinį jau tik sąlyginai galima vadinti šiuolaikiniu. O ir minimalistinės muzikos stilistika jau ganėtinai perprasta ir, jei jos nebūta tiesiogiai atlikėjiškoje, tai audialioje patirtyje ji egzistuoja.
Viena vertus, tokio lygio pianistams lyg ir per kukli užduotis, nes maža erdvės atsiskleisti atlikėjų individualybėms, bet susiklausymas, garso balansas, net grynai techninis sudėtingumas bei fizinė ištvermė iššaukė ne tik publikos ovacijas, bet, manau, įsiminė ir patiems muzikams. Nėra paprasta ostinatinį kartojimą suderinti su dainingumu, ypač, kai tų pačių frazių kartojimas vis kelia ilgesį išgirsti ir kažką naujo. Kompozitorius meistriškai jaučia, kada šioje kelionėje reikia naujo posūkio, tačiau realus kartojimų skaičius priklauso nuo atlikėjų valios ir intuicijos. Kūrinys gali trukti ir kelias valandas, bet ne mažiau kaip vieną.
Šį kartą girdėjome arti pusantros valandos trukusią publikos įelektrinimo akciją. Čia panašiai, kaip varžybose, svarbu ne tik neišklysti iš „trasos“, bet ir sugebėti visam šiam maratonui suteikti kuo daugiau spalvų. Temperamentingiausią užtaisą suteikė kūrinį pradėjusi ir užbaigusi Anna. Didelį iššūkį manau patyrė ir Julius Geniušas, kuris šiaip jau yra dirigentas. Kažkada jam prasitariau, jog būtų smagu kada jį matyti prie fortepijono, o brolį Petrą diriguojant. Pusė šio pageidavimo kaip ir išpildyta...
* * *
Toliau festivalyje „Gaida“ – šį vakarą, lapkričio 4 d., Nacionalinėje filharmonijoje finalinis festivalio koncertas su pasauline smuiko žvaigžde Christianu Tetzlaffu (Vokietija), violončelės virtuozu Francesco Dillonu (Italija) ir Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Vakaro programoje: Thomo Adeso Koncertas smuikui ir orkestrui, Francesco Filidei kūrinys „I Giardini di Vilnius“ violončelei ir orkestrui bei Fazilo Say ir Toshio Hosokawos kūriniai. Bilietus platina „Kakava.lt“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
