Pokalbio metu ji dar buvo viena iš pretendenčių gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją, o premjeros dienomis ji jau žengs į sceną kaip laureatė. Spektaklio „Mama“ premjera – jau gruodžio 17, 18 d., sausio 9, 10 d. ir vasario 9 d., OKT/Vilniaus miesto teatre.
– Kas jums yra geras teatras? Kaip pasirenkate, kokiuose spektakliuose vaidinsite? Ar gero teatro, jūsų nuomone, daugėja, ar ne?
– Prieš savaitę patyriau didelį įkvėpimą. Buvau pasiilgusi labai gero teatro. Pamačiau Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuves“. Tai buvo tikras šviežio oro gūsis. Pradedant režisūra ir baigiant aktoriais. Ir visa tai veikia. Tiek gerų vaidmenų, tiek nuostabių dėmenų! Seniai nebuvau patyrusi tokio įkvėpimo. Tai patirtis, kuri sukrečia. Kažkada Ispanijoje pavyko pamatyti Alaino Platelio spektaklį „Requiem pour elle“ („Rekviem jai“), po kurio tam tikrą laiką turėjau stiprių išgyvenimų.
Spektaklio muzika – Mozarto „Requiem“ ir šiuolaikinio kompozitoriaus Fabrizio Cassol kūrinys. Tai tam tikras dialogas tarp mirties ir gyvenimo. Spektakliui nufilmuota medžiaga, kaip eutanazijai pasiryžusi moteris menininkė palieka pasaulį. Kai pavyksta pamatyti tokį gerą spektaklį, kaip šis ar Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuvės“, galvoji, koks nuostabus dalykas yra teatras, kaip gerai, kad tu juo užsiimi, o kartais galvoji: „Nieko aš nemoku“. Tokios sūpynės. Teatre nuolat esama naujų patirčių, užduočių, ir tavo vakarykštė patirtis tau nesuteikia privilegijų tikintis, kad jau galėsi suvaidinti gerai.
– Kas jums yra OKT teatras? Kokius čia suvaidintus vaidmenis prisimenate šviesiausiai, gal turite kokią mėgstamą istoriją?
– Vaidinome „Romeo ir Džiuljetos“ premjerą Vilniuje, ir po balkono scenos Oskaras man padovanojo irisą. Ir pasakė: „Tai buvo labai graži scena“. Tai buvo labai šviesi patirtis. „Romeo ir Džiuljeta“ man yra apskritai kažkokia misterija, kurioje labai daug visko nutiko. Ir gyvenimo, ir mirties. Kai kurių žmonių, kurie kūrė tą spektaklį, nebėra. Sauliaus Mykolaičio, Jūratės Paulėkaitės. Tas spektaklis daug ką paženklino. Išgyventos didžiulės perturbacijos, pervažiuotas beveik visas pasaulis. Buvo ir istorijos Avinjone...
OKT yra didžiulis mano gyvenimo gabalas – nuo „Roberto Zucco“, „Shopping and Fucking“ iki „Dugne“ ir „Terapijų“. Jie labai įsimintini. Rytoj mano sūnui sukaks aštuoniolika. Keliolika metų kartais atrodo esą blyksnis, bet kartu tai yra ilgas laiko tarpas, per tuos metus gimsta ir užauga vaikai.
– Ir vaidmenys?
– Ir vaidmenys. Tie vaidmenys mane augino, vystė, buvo spektakliai, buvo menininkai, kurie mane supo. Gyvenimas buvo labai intensyvus visi tai žino. Visas tas ratas įsisuko didžiuliu pagreičiu, atrodė, niekad nesustos. Bet viskas veikia pagal apsukų galią.
– Jums visada tekdavo drąsaus žmogaus vaidmenys. To, kuris nebijo visuomenės spaudimo. Ar šie vaidmenys prisidėjo ir prie jūsų asmenybės brendimo?
– Niekada nepagalvojau, kad tai drąsus žmogus. Pavyzdžiui, Olga „Ugnies veide“, nusikaltimų, vandalizmo aktų inspiratorė, padeginėjanti fabrikus, mieganti su savo broliu, užlipanti ant aukščiausio kambaryje baldo ir šokanti žemyn... Niekada negalvojau, kad ji labai drąsi, nes mąsčiau, kokių išgyvenimų vedama ji taip elgėsi. Ji juk baisiai susigūžusi, labai nelaiminga. Drąsi tik kelių žingsnių atkarpoje.
– Esate vaidinusi Kirilo Glušajevo „Terapijose“. Dėl ko renkatės šį režisierių?
– Vaidinti „Terapijose“ mane pasikvietė ne Kirilas, bet dramaturgė Birutė Kapustinskaitė. Rašydama pjesę ji jau galvojo, kokios aktorės galėtų suvaidinti konkrečius personažus. Man šis momentas yra labai brangus ir svarbus, nes perskaičiusi Birutės atsiųstą pjesę ir dar nežinodama, kokiam personažui esu numatyta, pagalvojau, kad labai norėčiau suvaidinti Sonatą. Paskambinau jai, pasakiau, kad man patinka pjesė, ir kad aš sutinku vaidinti. Nežinojau, kad vaidinsiu Sonatą, ir sužinojusi labai apsidžiaugiau. Norai sutapo. Tada pradėjome ruoštis pjesės skaitymui su aktorėmis ir Birute, o jam pavykus supratome, kad reikia režisieriaus. Kirilas dalyvavo aptarime po skaitymo ir pasisiūlė režisuoti spektaklį. Tokia buvo „Terapijų“ patirtis.
– Kodėl sutikote vaidinti šitoje pjesėje? Kaip apibūdintumėte savo vaidinamą Mamą?
– Į „Mamą“ mane pakvietė Kirilas. Perskaičiau pjesę, buvau labai pasiilgusi tokio vaidmens, kurį galėtum išgyventi, nebūti fragmentiška. Man „Mama“ pasirodė tokia. Perskaičiusi pirmą kartą ir netgi labai neįsigilinusi supratau, kad ten „daug mamos“, ir sutikau (juokiasi). Prieš neriant į repeticijų pradžią perskaičiau dar kartą ir pagalvojau: „O Dieve, kaip visa tai padaryti?“ Taip su Kirilu pradėjome kurti antrąjį spektaklį.
Prieš premjerą labai nenorėčiau rasti jai tinkamus žodžius. Kol kas man Ana yra tiesiog ne personažas. Nemenkinu to, kas įvardijama kaip personažas, bet man personažas yra kažkas baigtinio, tai, kas jau sukurta, kitas, kas turi „lubas“. Man kol kas Ana tiesiog yra kita moteris. Ta kita moterimi galėčiau būti ir aš. Ja galėtų būti bet kuri moteris iš gatvės. Galbūt gatvėje vaikšto labai daug Anų. Dabar Lietuvoje tikra „zeleriada“ (Senajame teatre pagal to paties dramaturgo Floriano Zellerio pjesę pastatytas Jono Vaitkaus „Tėtis“, Jaunimo teatre Ignas Jonynas stato „Sūnų“ – K. P.) Todėl nenoriu pasakoti, apie ką aš galvoju. Premjera skirta tam, kad žiūrovas ateitų ir pamatytų pats. Tai labai gerai parašyta psichologinė pjesė.
Nenoriu sukurti to, kas būtų nepanašu į mane. Kūryba vyksta per mane, per mano kūną. Kokia bus transformacija, paaiškės dėliojant paskutinius akcentus. Dabar nenorėčiau galvoti, kuo aš skiriuosi nuo savo personažo ar kuo esu į jį panaši. Laikotarpis, kurį išgyvena Ana, yra universalus.
– Kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šioje pjesėje apie šeimą pasakojama tarsi pagarbos, be sentimentų. Ar taip ir yra?
– Ne, taip tikrai nėra. Šitoje pjesėje gali atrasti visus dalykus, kas apibūdina, kas yra gera šeima, ir kas yra šeima, kurioje nebėra šeimos. Yra pagarbos, meilės, tik esama nesupratimo, kas atsitinka žmogui, kuris gyvena šalia tavęs. Matai, kad kažkas vyksta, bet nesupranti, kodėl. Nežinai, ką praleidai. Zellerio tema ir yra proto realybės ribų išnykimas. Ana sako: „Aš sugebu atskirti tikrovę nuo sapnų“. Bet ateina momentas, kai ji to nebesugeba. Ta gyvenimo ir sapno riba gąsdina. Ji yra labai reali, nes pas žmogų gali ateiti svečių, kurių tu nematai. Tokia situacija įdomi, bendražmogiška, ji gąsdina ir kelia daugybę klausimų. Kas yra žmogaus trapumas? Kada žmogus pradeda trupėti, nykti?
– Viena vertus, esminė Mamos problema yra tarsi subjektyvi – jos apleistumas, patiriama savotiška atskirtis. Kita vertus, ji tarsi objektyvi – nesugebėjimas paleisti vaiko, emociškai tarsi grįžti į save. Ar turint omenyje abi šias problemos puses jums kaip aktorei labiau norėtųsi palaikyti savo vaidinamą personažę, ar apsaugoti ją nuo klaidingų veiksmų ir sprendimų? Ar tai neįmanoma?
– Neįmanoma. Įvardijimai „apsaugoti“ arba „palaikyti“ yra per paprasti. Palaikyti žmogų reikia tada, kai jam reikia palaikymo, o čia jis trupa galvodamas, kad auga. Jis nemano, kad jam iš po kojų slysta realybė. Apleistumas yra apie tai, kad visi gyvena savo gyvenimą, tu – savo, tik pagalvoji, kodėl tavęs nėra kitų gyvenime, kodėl tave eliminuoja kiti. Psichologas paklaustų: ko jūs, Ana, norėtumėte sau?
– Yra atvejų, kai žmogus mato save tik kitų dėka, nesugeba priartėti prie savęs paties...
– Šito irgi yra, bet Ana mato save ne tik vaikuose, ne tik kituose. Čia yra kompleksinė asmenybės savybė. Klausiama, kur mano vieta. Žinai, kaip būna – gyveni, gyveni, ir staiga supranti, kad tave apgavo – tau niekas nesakė, kad taip greitai prabėgs gyvenimas, užaugs vaikas. Galvojai, kad tai, jog turi vaiką, šeimą, jau savaime paaiškina tavo gyvenimą. Bet tai neatsako į klausimą, kodėl trupa tavo asmenybė, neišsprendžia jautrių problemų.
– Trupėjimas – kas tai?
– Kaip apibūdinti depresiją, liūdesį? Kitas žmogus pasakytų: tau depresija, nusiimk liūdesio akinius, viskas yra kitaip. Bet kitas žmogus negali nieko įrodyti, nes viskas yra taip, kaip sergantis žmogus mato. Taip, kaip tau atrodo, kaip tu jauti. Arba negali paleisti savo vaikų. Tai ir yra problema. Vaiko laisvė yra pati didžiausia motinos baimė. Gali sakyti, kad bijai, jog jis, susidūręs su pasauliu, susižeis, bet, kita vertus, ji pati savęs be jo šiame pasaulyje bijo.
– Ką, jūsų nuomone, šiuolaikinėms moterims sunkiau ištverti – išsiskyrimą su vaiku ar vyro atitolimą?
– Man atrodo, gali pasverti auksą, bet šito dalyko. Yra filmas „21 gramas“, tiek sveria žmogaus siela. Žmonės vienas nuo kito skiriasi tuo, kad vienas kuris nors paliktas žmogus gali nuo to atsispirti, gyventi, ir dar nubėgti penkioliką kilometrų, o kitas, nubėgęs kelis žingsnius, pargriūva.
Instinktas – negali jo apgauti. Tai – tavyje tūnantis žvėris. Jis dresūrai nepasiduoda. Tai, kaip žmogus jį suvaldo, priklauso nuo jo adekvatumo. Zelleris užkabina ribines situacijas, kurios galėtų būti labai paprastos. Sūnus išeina, nepaskambina. Kaip tu tai priimi, ką tau tai reiškia? Kiekvienam žmogui tie patys dalykai turi labai skirtingą svorį. Tai, kad visi žmonės skirtingi, yra ir labai paprasta, ir žiauriai sudėtinga.
– Ką jums reiškia šiame spektaklyje vaidinti su vyru? Ar tai – sunkinanti, ar lengvinanti aplinkybė?
– Žurnalistai kartais klausia: „Kaip jums sekasi gyventi dviese? Ar sunku, ar lengva?“ Lengviau todėl, kad galbūt mąstome panašiai, mūsų kriterijai panašūs, panašus mūsų supratimas, galime tarpusavyje daug kuo dalintis, „geriame iš tos pačios statinės“. Kita vertus, vienas kitą gerai pažįstame, esame vienas kitam labai kritiški. Bet tiesos jausmas, kuris atsiranda repeticijų metu, yra labai tikras dalykas. Sugebame vienas kitą nustebinti.
Galėčiau pasakyti, kad pažįstant vienam kitą lengviau vaidinti, bet yra ir kitų pusių. Bet būdama scenoje su Dainium tarsi turiu tiesos gulsčiuką.Galiu pasitikrinti, ar siena kreiva. Nesakau, kad nevaidindama kartu su kitu vyru nepatiriu iššūkio – tuomet irgi susiduria skirtingos energijos, labai įdomu. Bet vaidinant su Dainium viskas tikrinama gulsčiuku – pradedu labai pastebėti, kad apsimetu. Žinoma, kartais, kai vaidini, galima pasakyti, kad įdomu gyventi „ne su savo vyru“ (juokiasi). Atsiranda kitas kampas, kartais gali elgtis grubiau, atviriau. Atsiranda kitas atvirumo laipsnis. Kai vaidini kartu, vienas kitą mažiau saugai. Bet meilė išlieka.
– Šiuolaikiniame psichologiniame teatre labai dažnai šabloniškai išnaudojamos psichoanalizės siūlomos matricos. Ar kartais aktoriai nepavargsta nuo to tarsi atpažįstamumo? O gal kaip tik įdomu stebėti, kaip tuos gamtos ir mokslo „dėsnius“ bandys pergudrauti personažai?
– Man ši matrica labai įdomi. Man labai įdomi visa ta „zeleriada“. Šeima teatre – galima pasakyti, kad tai nieko naujo. Buvo Strindbergas, Bergmanas. Ibsenas sakė, kad nėra nė vienos šeimos, kur moteris nekankintų vyro, o vyras – moters. Tai vyksta visada. Bet man šeimoje labai daug visko telpa. Pradedant tragedija ir baigiant komedija. Tai žmogaus ištakos, paaiškinančios, kodėl jis toks, kodėl taip elgiasi. Žinoma, kartais tai tampa nuvalkiota, schematiška. Daug kalbamės su Kirilu, jis turi visą bagažą psichoterapinių žinių. Bet kartais norisi galvoti: „Gal jau užteks tų schemų?“ Nes ten, kur baigiasi schemos prasideda gyvenimas. Schemos yra tik statistika.
– Kas jums pačiai yra buvimas scenoje?
– Didžiulis malonumas ištinka tuomet, kai nėra pasipriešinimo tarp tavęs ir tokio gyvenimo, kokį scenoje gyveni. Kai viskas tampa vieniu. Kai esi ir laisvas, ir pastabus, kai scenoje pavyksta gyventi taip, tarsi gyventum iš tikrųjų. Kai jautiesi esąs ten, kur ir turi būti, kalbėti tai, ką dabar kalbi. Bet visko į tiesos momentą nesuvesčiau, nes buvimas scenoje būna visoks...
– Esate nominuota gauti Nacionalinę premiją, su kuo jus labai sveikinu [pokalbis vyko praeitą savaitę, dar prieš paskelbiant laimėtojus, – K.P.] Šie metai jums ypač darbingi. Ar dar pasitaiko laiko gerai knygai? Kas dar leidžia jums atsipalaiduoti nuo darbų?
– Dabar laiko poilsiui neturiu. Labai daug jo skiriu „Mamai“. Nesijaučiu atitrūkusi nuo realybės, bet šiuo metu norisi daugiau tylos. Nesinori nieko pašalinio skaityti. Pjesė labai žodinga, galvoje – platus jos žemėlapis, jis užima daug vietos. Atrodo, į galvą dabar nesusidėčiau jokio kito teksto. Bet labai branginu pusryčių laiką, kurį galima skirti sau namuose prieš išeinant į repeticiją. Tada panyru į realybę: štai rytoj švęsiu savo sūnaus aštuonioliktąjį gimtadienį, valgysime tortą. Po to visi išsiskirstysime.
– Esu girdėjęs, kad rytais bėgiojate.
– Taip, pavasarį ir vasarą bėgioju. Rytas yra laikas sau. Kurdama „Mamą“ nebeatsikeliu labai anksti, bet stengiuosi palaikyti rutiną, kad kaip Ana galėčiau pasakyti, kad atskiriu realybę nuo sapnų. Liko dvylika dienų iki premjeros, ir kuo visa tai baigsis, aš nežinau (juokiasi).
