„Misija įmanoma“ – toks 28-ojo Vilniaus festivalio šūkis, kviečiantis patirti gaivinančią, įkvepiančią, stiprinančią meno jėgą. Išskirtinis renginys šiemet muzikus ir publiką suburs birželio 2–21 dienomis.

Beveik tris dešimtmečius Lietuvos muzikos mėgėjai žino – vasara į Lietuvą ateina su Vilniaus festivaliu, viena seniausių nepriklausomos Lietuvos muzikos švenčių. Kadaise ji buvo vos ne vienintelė tokia, o dabar – viena iš daugelio.

Ar gausėjančioje festivalių ir kitų renginių jūroje dar įmanoma ką nors nustebinti, kuo nors sudominti? Šių metų Vilniaus festivalis teigia, kad taip. Apie tai, kas įmanoma ir neįmanoma, kalbėjomės su 55 metų Vilniaus festivalio meno vadove Rūta Prusevičiene.

– Įpratome, kad kiekvienas Vilniaus festivalis turi savo devizą, tarsi bendrąjį vardiklį, susiejantį įvairius koncertus į visumą. Šiemet tai – „Misija įmanoma“. Kokią misiją turite galvoje?

– Visą laiką Vilniaus festivalio misija buvo Lietuvos muzikinę kultūrą grąžinti į pasaulio muzikinės kultūros žemėlapį, nes dėl įvairių geopolitinių ir istorinių aplinkybių ilgai buvome nuo jo atskirti. Net atgavę nepriklausomybę negalėjome iškart sugrįžti į profesionalaus meno aukščiausiąją lygą, nes mūsų valstybė turėjo įvairių iššūkių.

Kiekvieną kartą pakilus vis ištikdavo, pavyzdžiui, ekonominė krizė, kuri paveikdavo ir kultūros įstaigas, ypač Vilniaus festivalį, kuris stipriai priklauso nuo rėmėjų lėšų. Misija įmanoma, bet vis dar sudėtingomis aplinkybėmis. Tačiau visos kliūtys įveikiamos.

– Kuo publiką ir visą mūsų muzikinę kultūrą praturtins 28-asis Vilniaus festivalis?

– 28-asis Vilniaus festivalis „Misija įmanoma“ siekia atspindėti istorinę muzikinę kultūrą ir modernias jos interpretacijas. Kompozitoriai ir atlikėjai visuomet išsiskyrė ypatingomis įžvalgomis ir kūrybiška reakcija į pavieniams žmonėms, visuomenei ir valstybei kylančius iššūkius, gebėjo muzikiniais ženklais užfiksuoti ir įamžinti reikšmingus istorinius įvykius.

Vilniaus festivalis savo klausytojams atskleis ne vieną istorinę ir šiuolaikinę partitūrą, atspindinčią pavergtų tautų kovą už piliečių ir tikėjimo laisvę, viltį sukurti demokratines valstybes (Krzysztofo Pendereckio Čakona iš „Lenkiškojo requiem“, Arvo Pärto „Credo“, Osvaldo Balakausko „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“), dvasinį prisikėlimą po išgyventų asmeninių dramų (Ludwigo van Beethoveno sonata fortepijonui „Hammerklavier“, Mieczyslawo Weinbergo Koncertas violončelei ir orkestrui, Richardo Strausso „Didvyrio gyvenimas“, Antano Rekašiaus „Muzika styginiams“) ar net penkis šimtmečius aprėpiančią Anglijos karalių muzikinio pašlovinimo istoriją (ansamblio „The King’s Singers“ programa „Tegyvuoja karalius!“)“.

Devynios festivalio programos gražiai susidėliojo bendradarbiaujant su senais ir naujais mūsų publikai dar negirdėtais atlikėjais.

[[ge:lrytas:lrytas:31976956]]

– Muzikos pasaulis begalinis. Kokiais principais vadovaudamiesi atrenkate festivalyje skambėsiančius kūrinius, atlikėjus? Kaip susidėliojo šių metų festivalio žvaigždynas?

– Dalis žvaigždyno būna labai anksti suderinama, pavyzdžiui, dėl repertuaro, ypač jei kūriniai retai atliekami ar net būna premjeriniai. Dažnai festivaliai bendradarbiauja tarpusavyje, nes šiais laikais sunku dėl vieno koncerto prisikviesti garsų atlikėją – jie į tam tikrą regioną vyksta ne mažiau kaip 4–5 koncertams.

Štai ir šiemet girdėsime kanadiečių pianistą Marcą Andre Hameliną, kuris tarp koncertų Paryžiuje ir Londone turėjo laisvą datą ir atvyks į Vilnių. O štai dirigentas Victorienas Vanoostenas iš Prancūzijos nuostabiai pasirodė praėjusių metų Vilniaus festivalyje ir orkestras pats pakvietė jį būti kviestiniu dirigentu. Jis pasiūlė programą „Trys herojai: Wagneris, Lisztas, Straussas“.

Taigi festivalio tinklelis susidėlioja įvairiai, dažniausiai bendradarbiaujant su festivalio bendražygiais ir bičiuliais.

Yra tokių dirigentų ir atlikėjų, kaip maestro Robertas Šervenikas, kurie taip įsigilinę į Vilniaus festivalio repertuaro istoriją, kad gali visada produktyviai įsitraukti į programos kūrimą.

Puiku, kad R.Šervenikas šiemet dalyvauja festivalyje su abiem kolektyvais, su kuriais glaudžiai dirba, – Kauno valstybiniu choru ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

– Gyvename laikais, kai mūzos linkusios patylėti. Kaip tai atsiliepė festivalio programai?

– Jau festivalio pradžios koncerte suskambės šiuo metu kone aktualiausia – vilties gaida. Visus birželio 2 d. skambėsiančius kūrinius susies tikėjimo ir taikos leitmotyvas, simboliškai įprasmintas ne tik koncerto programoje (K.Pendereckis, M.Weinbergas, L.van Beethovenas, A.Pärtas), bet ir koncerto pavadinime „Credo in pace“ – tikiu taika.

Atidarymo koncerto programa marga, aprėpianti įvairius kraštus ir epochas, bet visi kūriniai teikia vilties. K.Pendereckis „Lenkiškąjį requiem“ skyrė Lenkijos didvyriams ir aukoms – barokiškąja kūrinio dalimi Čakona įvairiuose renginiuose pagerbiamas iškilių lenkų tautos asmenybių atminimas.

Lenkijoje gimusio žydų kompozitoriaus M.Weinbergo gyvenimą paženklino Holokausto siaubas, radęs atgarsį neoklasicistinėje kompozitoriaus stilistikoje, priartėjančioje prie abstraktaus lyriško liturgijos apmąstymo.

[[ge:lrytas:lrytas:31976955]]

L.van Beethoveno „Chorinė fantazija“ – tarsi įvadas į žymiąją Devintąją simfoniją d-moll, vedančią žmoniją idealistinės brolijos link. Koncerto programą vainikuoja A.Pärto „Credo“ – vienas dramatiškiausių kompozitoriaus kūrinių, kurio tekstas ir muzika simboliškai sujungia prieštaringus gėrio ir blogio pasaulius.

Festivalį su jo ištikimu flagmanu LNSO pradės Kauno valstybinis choras, violončelininkas iš Jungtinės Karalystės Sheku Kanneh-Masonas, Kanadoje gyvenantis ukrainiečių pianistas Dmitri Levkovičius ir dirigentas R.Šervenikas.

Ukrainietiškų akcentų bus ir daugiau – tam skirtas visas birželio 9-osios koncertas „Lietuva sutinka Ukrainą“, kurio programą parengė Valstybinis Vilniaus kvartetas ir ukrainiečių solistai, šio koncerto proga susibursiantys į kvartetą.

Festivalyje skleisis reikšminga įvairių kartų atlikėjų partnerystė: Valstybinis Vilniaus kvartetas ir Ukrainos jaunųjų solistų kvartetas koncerte pateiks O.Balakausko ir jo mokytojo ukrainiečių kompozitoriaus Boryso Liatošynskio kūrinių.

– Per beveik tris dešimtmečius Vilniaus festivalis išpuoselėjo savas tradicijas, programos akcentus. Vienas jų – solisto rečitalis. Kam šį kartą skirta ši pozicija?

– Jau minėtam pianistui iš Kanados M.A.Hamelinui. Birželio 5-osios koncertas, kuriame muzikantas interpretuos L.van Beethoveną, Robertą Schumanną ir Maurice’ą Ravelį, kaip tik ir pavadintas „Misija įmanoma“, nes ji įmanoma tik tokiam meistrui kaip M.A.Hamelinas.

[[ge:lrytas:lrytas:31319909]][[ge:lrytas:lrytas:31770704]]

Dar viena fortepijono žvaigždė sužibės birželio 7 d. koncerte – programą „Trys herojai: Wagner, Liszt, Strauss“ su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliks Izraelio pianistas Yoavas Levanonas ir žavusis prancūzų dirigentas V.Vanoostenas.

– Vilniaus festivalis per savo gyvavimo istoriją užpildė daug nišų – pristatė dešimtis senosios muzikos atlikėjų, džiazo garsenybių, lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų. Kaip šios tradicijos bus tęsiamos šiemet?

– Išlaikant festivalio tradiciją minėti birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dienos išvakarėse, birželio 13 d., simboliškai skambės gausaus lietuvių atlikėjų būrio rengiamas O.Balakausko „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“.

Dar vieną festivalio tradicijų – pristatyti senosios muzikos programą – šiemet birželio 16 d. pratęs ansamblis iš Italijos „Il Giardino Armonico“ su solistais Giovanni Antonini ir Giovanni Sollima. Vilniuje pirmąkart nuskambės bendra šio italų baroko orkestro ir vieno žymiausių dabarties italų kompozitorių ir violončelininkų G.Sollimos programa.

Karališko orumo festivalyje pažers birželio 11 d. į sceną žengsiantis vokalinis sekstetas „The King’s Singers“. Ansamblis, jau daugiau nei penkis dešimtmečius pripažįstamas kaip a cappella dainavimo lyderis, atliks naujausią savo programą „Tegyvuoja karalius!“, kurioje skambės įvairių laikotarpių anglų kompozitorių kūriniai chorui, skirti įvairioms Didžiosios Britanijos monarchijos iškilmėms ir ceremonijoms.

Smuiko virtuozo Sergejaus Krylovo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras su pianiste Ana Geniušiene birželio 19 d. pateiks specialiai festivaliui rengiamą lietuvių ir austrų kompozitorių muzikos programą „Naujas šedevrų skambesys“.

O festivalį su Modesto Pitrėno diriguojamu LNSO birželio 21 d. vainikuos į Filharmonijos sceną sugrįžtantis iškilus JAV baritonas Thomas Hampsonas. Mūsų šalies publiką pakerėjęs 2022-ųjų festivalyje, kai su LNSO atliko Gustavo Mahlerio muziką, šį kartą Th.Hampsonas rengia įspūdingą muzikos fiestą. Tą liudija ir nepaprastai spalvinga koncerto programa – nuo Wolfgango Amadeaus Mozarto iki Cole’o Porterio.

– Iš pradžių lietuvių kompozitorių premjera būdavo kiekviename festivalyje. Dabar jų vis mąžta.

– Pirmuosiuose festivaliuose reikėjo užpildyti didžiules lietuvių muzikos nišas, tad buvo įdarbinti daugelis lietuvių kompozitorių. Dabar jos jau užpildytos, Vilniaus festivalis nebėra vienintelis užsakovas – kompozitoriai gauna tarptautinių užsakymų, o ankstesnės didžiosios partitūros ir toliau gyvuoja. Manau, Vilniaus festivalis šią misiją įvykdė.

– Ar turite svajonę, ką norėtumėte išvysti festivalyje?

– Svajojau pasikviesti baroko solistę Cecilią Bartoli. Daug metų vykdavau klausytis koncertų, oratorijų, baroko operų, kuriose ji dainuodavo. Tačiau tokiam koncertui reikėtų labai didelės erdvės, bilietai būtų neapsakomai brangūs. Gal reikia mums dar šiek tiek pabręsti.

Vilniaus festivalio rengėja Rūta Prusevičienė tiki: renginių jūroje įmanoma nepaskęsti