„Ilgiausias kelias – nueiti iki kito žmogaus. Tas kelias – ne sunkiausias, bet ilgiausias“, – kalbėdamas apie savo patirtį yra sakęs garsus režisierius Rimas Tuminas.

Šių metų kovą anapilin iškeliavęs režisierius sugrįžo į tėvynę, o sykiu – pas jo išsiilgusius žiūrovus, tuo pačiu ilgiausiu keliu – spektakliu „Ana Karenina“, atskleidžiančiu, kas gyvenimo kelyje žmonėms svarbiausia.

Į Klaipėdos dramos teatrą praėjusį savaitgalį pamatyti Tel Avivo „Gesher“ teatre R.Tumino sukurto spektaklio „Ana Karenina“ pagal to paties pavadinimo Levo Tolstojaus romaną žiūrovai buvo suvažiavę iš visos Lietuvos.

Sausakimšoje teatro salėje buvo galima pamatyti ir R.Tumino sukurto Vilniaus mažojo, ir kitų Lietuvos teatrų aktorius, teatro kritikus bei kone visus svarbiausius Klaipėdos kultūrininkus. Tokio žiūrovų antplūdžio uostamiesčio teatras seniai nebuvo matęs.

R.Tuminas „Gesher“ teatre dirbo dvejus pastaruosius metus. Su Izraelio aktoriais Tel Avive jis sukūrė tris spektaklius – „Nežiūrėk atgal“, „Ana Karenina“ ir „Sirano“.

Lėmė direktoriaus pastangos

„Gesher“ teatro gastrolėse Baltijos šalyse Lietuva nebuvo numatyta. „Aną Kareniną“ planuota rodyti Estijoje ir Latvijoje.

Tačiau kai Klaipėdos dramos teatro direktorius Tomas Juočys sužinojo, kad kaimyninėse šalyse bus rodomas vienas paskutinių R.Tumino spektaklių, jau pelnęs ir tarptautinę šlovę (šių metų sausį Paryžiuje vykusiose gastrolėse buvo itin aukštai įvertintas), tuoj pat susisiekė su „Gesher“ teatro vadove Lena Kreindlina.

Ji negalėjo nepriimti T.Juočio kvietimo atvykti su aktoriais į R.Tumino tėvynę. Juolab kad režisierius ne kartą prieš mirtį buvo kalbėjęs, kad dar norėtų sukurti kokį nors spektaklį Lietuvoje, nors ir buvo išvarytas iš Vilniaus mažojo teatro, kurį pastatė nuo pirmos plytos.

„Seniai pažįstu „Gesher“ vadovę L.Kreindliną, todėl nebuvo sunku su ja susitarti ir viską suderinti, kad „Ana Karenina“ būtų parodyta ir Klaipėdoje vykstančiame teatro festivalyje „TheAtrium“.

Kiek žinau, kai kurie Vilniaus prodiuseriai stengiasi, kad kitais metais į Lietuvą būtų atvežtas ir paskutinis R.Tumino spektaklis „Sirano“, sukurtas „Gesher“ teatre. Mano galva, būtų labai gerai, jei ir Vilnius išvystų tai, ką režisierius sukūrė paskutiniais savo gyvenimo metais“, – „Lietuvos rytui“ sakė T.Juočys.

Jis prisipažino, kad kviesdamas „Gesher“ teatrą su R.Tumino spektakliu negalvojęs, kaip tai įvertins Kultūros ministerijos vadovybė.

„Mes nepolitikuojame. Laikomės nuostatos, kad neteisinga atsisakyti savo genialių režisierių Eimunto Nekrošiaus, R.Tumino. Juk ne tiek daug mes jų turime. Džiugu, kad į du „Anos Kareninos“ spektaklius bilietai buvo išpirkti akimirksniu“, – pasakojo jis.

Į Klaipėdos dramos teatrą R.Tuminas norėjo atvažiuoti ne po mirties – jis su T.Juočiu ne kartą tarėsi dėl galimybės ką nors sukurti jo vadovaujamame teatre.

Pastaraisiais metais R.Tuminas visur su savimi vežiojosi išeivijos lietuvio Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“. Deja, pastatyti spektaklio pagal šį kūrinį nebesuspėjo.

Atvažiuoti įkalbinėjo ilgai

„Atvažiuoti į „Gesher“ teatrą Rimą įkalbinėjau daugiau nei dešimt metų. Jis buvo atvežęs į mūsų sceną savo spektaklius „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Eugenijus Oneginas“, „Dėdė Vania“ bei „Karalius Edipas“. Kiekvieno vizito metu prašydavau jo ką nors sukurti ir mums.

[[ge:lrytas:lrytas:32444679]]

Prasidėjus karui Ukrainoje mūsų svajonės virto realybe – Rimas iš Maskvos atvyko į Tel Avivą“, – pasakojo L.Kreindlina.

„Gesher“ teatre R.Tuminą užklupo kitas karas, ne mažiau žiaurus. Jis atvyko iš Vilniaus statyti spektaklio „Sirano“ praėjusių metų spalio 6 d., likus vos parai iki „Hamas“ teroristų skerdynių Izraelyje.

Tada iš Lietuvos į Izraelį buvo siunčiami lėktuvai parskraidinti ten dėl vienų ar kitų priežasčių likusių lietuvių, bet režisierius kategoriškai atsisakė palikti „Gesher“ aktorius ir sugrįžti į namus Vilniuje.

„Aš jam liepiau skristi į Lietuvą, tačiau jis nesutiko, sakė, kad nenori sėdėti fotelyje kaip pensininkas, susisukęs į pledą. Veržėsi dirbti, repetuoti.

Supratau, jog perkalbėti jo nepavyks, ir sutikau, kad pradėtų repetuoti naują spektaklį „Sirano“, – prisiminė L.Kreindlina.

Ji ne kartą įsitikino, kad darbas scenoje su aktoriais sunkiai sergančiam R.Tuminui buvo galimybė užsimiršti, tarsi pabėgti nuo dešimtmetį kamavusios ligos.

„Dirbo tiesiog fantastiškai. Kai jau būdavo visai sunku, kai jau imdavo dūsti, mes jam pastatydavome deguonies aparatus ir jis, jais kvėpuodamas, toliau repetuodavo. Buvome suradę Izraelyje ir labai gerus medikus, kurie Rimą nuolat prižiūrėjo.

Aš mačiau, kaip baigęs statyti spektaklį iš karto panirdavo į liūdesį. Kai po „Sirano“ premjeros sėdėjome kavinėje, Rimas buvo taip susikūprinęs, kad pečiais net rėmėsi į stalą. Pamačiusi jį tokį pradėjau kalbinti, kad geriau pamąstykime, kokį spektaklį dar būtų galima sukurti. Rimas akimirksniu atgijo – pečiai išsitiesė, erelio nosis pakilo į viršų.

Žodis „darbas“ jam buvo geriausias vaistas“, – pasakojo „Gesher“ teatro vadovė.

Darbas Italijoje pražudė?

Šių metų sausio pabaigoje R.Tuminas iš Izraelio išvyko į Italiją, kur planavo su Kinijos artistais kurti spektaklį pagal Antono Čechovo pjesę „Vyšnių sodas“.

„Prieš jam išvykstant į Italiją ant jo rėkiau kaip išprotėjusi – sakiau, kad atsiras darbo ir Izraelyje, kad Italijoje jis neturės tokios medikų priežiūros kaip Tel Avive. Tačiau jis norėjo dirbti, norėjo kurti“, – su ašaromis akyse prisiminė L.Kreindlina.

[[ge:lrytas:lrytas:31089692]][[ge:lrytas:lrytas:31055311]][[ge:lrytas:lrytas:30970978]][[ge:lrytas:lrytas:30893587]]

R.Tuminas paskutinio savo vyšnių sodo pasodinti jau nebesuspėjo – kovo 6 d. mirė Italijoje, toli nuo tėvynės, nors ne kartą artimiesiems ir draugams buvo sakęs, kad mirti norėtų tik Lietuvoje.

„Gesher“ – paskutiniai namai

„Rimas pastatė teatrą Vilniuje ir prikėlė Maskvos J.Vachtangovo teatrą. Iš tikrųjų atliko titanišką darbą. Jis labai išgyveno, kad neteko abiejų savo kūrybos namų. Todėl stengiausi jam padėti ir esu laiminga, kad „Gesher“ teatras tapo jo paskutiniais namais, kur jis galėjo kurti.

Be abejo, jam buvo svarbu, kad tie žmonės, kurie jį išvarė, atstūmė, pamatytų jo sėkmę, pamatytų, kad jis kuria.

Kai mes su „Ana Karenina“ dvi savaites gastroliavome Paryžiuje, salės buvo sausakimšos, kiekvieną vakarą salė tiesiog sprogdavo nuo publikos ovacijų.

Po vieno spektaklio jis man prisipažino: „Lena, aš laimingas“, – atviravo L.Kreindlina.

Ji sakė, kad „Gesher“ teatras į Baltijos šalis gastrolių atvyksta beveik kiekvienais metais. Šie metai – taip pat ne išimtis. Režisierius žinojo, kad bus rodomas jo spektaklis „Ana Karenina“, ir planavo vykti kartu.

[[ge:lrytas:lrytas:32444686]]

„Deja, mes atvykome į jo gimtąją Lietuvą vieni ir rodėme „Aną Kareniną“ Klaipėdoje, taip pagerbdami jo atminimą. Labai tikiuosi, kad kitais metais vėl atvyksime ir į Lietuvą, ir kitas Baltijos šalis su paskutiniu Rimo spektakliu „Sirano“, – vylėsi direktorė.

Vedė žmogaus link

Po spektaklio Klaipėdos dramos teatre vyko susitikimas su „Aną Kareniną“ kūrusiais „Gesher“ teatro aktoriais. Visi jie pripažino, kad R.Tuminas jiems atvėrė naujus kūrybos horizontus – mokė ir prašė kurti žmogų, kurti save, o ne personažus.

Apie tokį savo atrastą naują darbo su aktoriais metodą režisierius yra kalbėjęs ir viename interviu „Lietuvos rytui“.

„Gal pirmą kartą gyvenime aš esu patenkintas tuo, ką kuriu, nes įveikiau pats save. Anksčiau statant spektaklius iš visur kyšodavo laimės ragai ir uodega, kuri įkyriai diktuodavo: „Daryk tai, ką moki.“

Tai ir kurdavau scenoje atmosferą, sniegą, juoką, ašaras, mergaičių svajones ir bėdas. Bet pagaliau atsisakiau visų teatrinių priemonių, instrumentų, kuriais nuolat naudodavausi. Norėjosi sau to nebeleisti, uždrausti.

Siekiau nugalėti senus įpročius, o sykiu ir save.

Visą dėmesį skyriau scenos erdvei, aktoriams, muzikai. Įgyvendinau seną svajonę – suteikti aktoriams galimybę scenoje remtis tik brangiausiu dalyku – savimi ir vaizduote.

Kasiau gilų šulinį. Žemė buvo gera. Smėlis. Šulinį pavyko iškasti. Jame atsirado vanduo. Kai nusistovėjo, ir pats atsigėriau, ir aktoriai, na, o po to ir žiūrovams davėme atsigerti“, – yra pasakojęs režisierius.

Režisierius Rimas Tuminas į tėvynę sugrįžo ilgiausiu keliu