Kaip savo svetainėje skelbia muzikos leidykla „Boosey & Hawkes“, ji mirė savo namuose netoli Hamburgo. Leidykla ją pavadino „naujosios muzikos grande dame“.
Pripažinta dėl savo išskirtinio stiliaus – įsišaknijusio dvasinėje dimensijoje, tačiau peržengiančio tradicijos ribas – S. Gubaidulina buvo Berlyno Meno akademijos ir Švedijos Karališkosios muzikos akademijos narė.
Nepaklusdama režimui, ji kentėjo nuo sovietinės cenzūros, kol emigravo į Vakarus. Daugelį metų išlikusi mažai žinoma, vėliau ji pelnė pripažinimą kaip viena įtakingiausių savo laikmečio kompozitorių.
Susiję straipsniai
S. Gubaidulina gimė 1931 metais Totorių miestelyje Čistopolyje, mišrioje rusų-totorių šeimoje. 1970 m. ji buvo pakrikštyta į Stačiatikių Bažnyčią, nors kai kuriuos jos kūrinius taip pat formavo musulmoniškos tradicijos.
„Esu religinga Rusijos stačiatikė ir žodį „religija“ suprantu tiesiogine jo reikšme – kaip „re-ligio“, t. y. ryšių atkūrimą, gyvenimo „legato“ atkūrimą“, – yra sakiusi kompozitorė.
1979 m. Sovietų kompozitorių sąjungos įtraukta į juodąjį sąrašą ir uždrausta publikuoti savo kūrinius, S. Gubaidulina galėjo įsitvirtinti kaip viena svarbiausių post-Šostakovičiaus epochos kompozitorių tik po to, kai po Sovietų Sąjungos žlugimo apsigyveno Vokietijoje.
Parengta pagal The Moscow Times informaciją.