Kas, jei ne prancūzai, galėtų daugiausiai papasakoti apie prieš 110 metų gimusią savo šalies atlikėją Édith Piaf (1915–1963)? Ir nors gyvai klausytis šios dainininkės galėjo nebent dabartinių šokėjų seneliai, prancūzų jaunimas iki šiol mėgsta Édith Piaf dainas, kurios populiarios visame pasaulyje.
Užtenka priminti, kad „Himną meilei“, kurį pernai vasarą Paryžiaus olimpinių žaidynių atidaryme dainavo Céline Dion, pirmoji taip pat atliko Édith Piaf.
Tad su LNOBT baleto trupės prancūzais M.Pontarlier, Ch.Lejeune ir V.Coffy kalbamės apie tai, kiek dainininkės kūryba aktuali dabar ir kas jos dainose žavi jaunąją kartą.
M.Aleksos nuotr.
M.Pontarlier. Apie tai, kokia Édith Piaf populiari, aš asmeniškai supratau tik išvykusi į užsienį ir pamačiusi, kad kitur jos įrašų klausomasi netgi dažniau nei pačioje Prancūzijoje. Gyvenant savo šalyje jos populiarumo mastą prancūzams netgi sunku įsivaizduoti. Žinoma, Édith Piaf dainų įrašai bent kartą per dieną nuskamba Prancūzijos radijo stotyse, ir dainininkės balsas tebėra visų lengvai atpažįstamas. Bet kai išvyksti gyventi į kitą šalį ir išgirsti jos balsą skambantį ten – tik tada pradedi suprasti, kokia ji mums tebėra svarbi.
Ch.Lejeune. Prieš atvykdama šokti į Lietuvą, dirbau kitame Europos teatre – jo repertuare taip pat buvo Édith Piaf dedikuotas baletas. Bet man neteko girdėti, kad panašus baletas kur nors būtų pastatytas pačioje Prancūzijoje.
V.Coffy. Mano mėgstamiausia Édith Piaf daina yra „Non, je ne regrette rien“ ( „Ne, aš nieko nesigailiu“), kurią dar vaikystėje išgirdau per radiją ar TV. Joje dainuojama apie tai, kad Édith nesigaili dėl nieko, kas nutiko jos gyvenime: dėl žmonių, kuriuos sutiko, dėl meilužio, kurį turėjo, dėl klaidų, kurias padarė. Ir tik paskutinėje frazėje tu supranti, kad šią dainą ji dainuoja savo naujam mylimajam sakydama, kad nieko praeityje nesigaili, nes jo dėka jos gyvenimas dabar prasidės iš naujo. Todėl tai – meilės daina, bet ji nėra primityviai tiesmuka. Man tai labai artima.
Susiję straipsniai
Ch.Lejeune. Mūsų baleto trupėje yra viena lietuvė šokėja, kuri Édith Piaf dainą „La Vie en Rose“ („Rožinis gyvenimas“) dainuoja netgi geriau nei mes, užaugę Prancūzijoje. Tai viena pačių populiariausių šios atlikėjos dainų. Tačiau balete „Piaf“ jos tema atliekama tik pianinu, ir žiūrovas pats turi atpažinti, kad tai – „La Vie en Rose“.
M.Pontarlier. Sukurta pokariu, ši daina dovanojo prancūzams būsimo rožinio gyvenimo vilties pojūtį. Man ji labai patinka, nes dainininkė joje jaučiasi tokia laiminga... O balete „Piaf“ man labai patinka daina „Padam, padam“, kurią visi spektaklio šokėjai kartu atliekame.
Ch.Lejeune. Įdomu, kad spektaklyje panaudotos ne tik populiariosios Édith Piaf dainos. Tarkime, garsiosios „Non, je ne regrette rien“ jame iš viso nėra, o balete skambančios dainos „La prisonnier de la tour“ („Bokšto kalinys“), dar vadinamos „Isabelle“, aš pati anksčiau net nebuvau girdėjusi.
V.Coffy. Mano močiutė gyvai stebėjo vieną paskutinių Édith Piaf koncertų. Galbūt tuo metu dainininkės balsas jau nebebuvo toks, kuris sukūrė jos muzikinį įvaizdį, tačiau tas įvaizdis ir geriausios Édith Piaf dainos tebebuvo gyvos žmonių širdyse. Jos tapo Prancūzijos nacionaliniu turtu.
Neatsitiktinai praėjusią vasarą Paryžiuje vykusiame olimpinių žaidynių atidaryme, tiksliau – pačioje atidarymo ceremonijos kulminacijoje, dainininkė C.Dion atliko Édith Piaf dainą „L’Hymne à l’amour“ („Himnas meilei“). Tai nėra pati populiariausia Édith Piaf daina, bet net jeigu nekalbi prancūziškai, gali suprasti, kad joje dainuojama apie kažką labai gilaus.
Ši daina skamba ir balete „Piaf“, per vieną pirmųjų solo. Šokdamas aš dar labiau įsiklausiau į Édith Piaf muziką, nors anksčiau nebuvau jos fanas ar gerbėjas. Tai muzika, įkvėpta dainininkės gyvenimo, kuris anaiptol nebuvo rožėmis klotas.
Tai atsispindi ir balete: tarkime, vienoje scenoje šokėjos apsirengusios tarsi viešnamyje, nes močiutė, pas kurią augo mažoji Édith, buvo viešnamio savininkė.
Kitoje scenoje vaikinai apsirengę kaip boksininkai, nes dainininkė turėjo meilės istoriją su žymiu boksininku... Balete „Piaf“ visi šie biografiniai faktai vaizduojami asociatyviai ir poetizuotai. Choreografo M.Bigonzetti balete dainininkės gyvenimas pateikiamas ne chronologine tvarka – tai labiau jautriausių jo akimirkų vėrinys.
M.Pontarlier. Édith Piaf balsas buvo unikalus, ypatingas. Jo niekam nebepavyksta atkartoti. Nemanau, kad kas nors šiandien sugebėtų padainuoti tiksliai taip, kaip ji. Toks dainavimo būdas būdingas jos gyvenamajam metui, o dabar pasikeitęs netgi mūsų kalbėjimo būdas. Ji turėjo tai, ko mes jau nebeturime. Bet Édith Piaf dainas ir šiandien gali išgirsti visur – netgi nuėjęs apsipirkti į prekybos centrą.
Ch.Lejeune. Ir dar buvo puikus režisieriaus Olivier Dahano 2007 m. sukurtas vaidybinis filmas apie Édith Piaf gyvenimą – Prancūzijoje jis žinomas kaip „La Môme“, o užsienio kino teatruose buvo pristatytas kaip „Rožinis gyvenimas“. Manau, šis filmas suvaidino svarbų vaidmenį, kad jaunoji karta iš naujo atrastų dainininkę. Man, kaip turbūt ir daugeliui žmonių, jis padėjo geriau ją pažinti.
V.Coffy. Šiandien Édith Piaf yra dalis Prancūzijos legendos. Nepaisant to, daug žmonių neprisimena visų sudėtingo dainininkės gyvenimo peripetijų, tačiau atpažįsta jos dainas. Jie žavisi jos balsu ir gerbia ją kaip Prancūzijos muzikinį paveldą.
Jos balsas – tai vokalinė tapatybė, kurią ji padovanojo pasauliui. Gimusi skurde, ši moteris buvo užtektinai talentinga, kad patektų į didžiąją muzikos industriją. Tikra menininkė. Tikras talentas.