Didžiulės apimties simfonija retai sulaukia tokio išskirtinio klausytojų dėkingumo. Dirigentas pasirinko vieną sudėtingiausių interpretacijai kūrinių. Kadaise kažkuris dirigentas yra sakęs, kad kūrinys tiesiog neįveikiamas. „Tragiškąja“, kartais „Apokaliptine“ vadinta simfonija perveria žmogų – jo emocijų pasaulį, koncentruoja mintis apie gyvenimo prasmę ir užgriūnančias tragiškas realijas. Čia pat kontrastuoja pasaulio didybė ir širdgėla, humoras ir pastoralė, nuostabi lyrika ir himnas gyvenimui.
Jau kelinta V.Vanoosteno atlikta programa patvirtina, kad orkestras išaugo iš vakarykščių marškinėlių. Buvo galima klausyti muzikos netrikdant savęs nederančiais ansambliais, juoba – solistų epizodais. Šį kartą orkestras buvo praplėstas ir kviestiniais muzikantais. Vadinasi, pademonstravo Lietuvos muzikų brandą. Juk apie tai kalbame ir klausydami Valstybinio simfoninio orkestro solidžių programų, Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių.
Žavėjo styginių spalvingumas, melika, artikuliacijų prasmingumas. Ypač piano epizoduose, dialoguose su trombonų chorais, medinių pučiamųjų replikomis. Puikiai instrumentuoto kūrinio visų pučiamųjų grupės skambėjo kompaktiškai, puikiai intonuodamos, labai kaligrafiškai, juvelyriškai perimdamos ilgas temines linijas iš kolegų. Žavėjo ir solistų dialogai: obojus – violončelės, klarnetas – valtorna ir kt. Išgirdau daug spalvinių netikėtumų.
Didžiulis orkestras dirigento buvo puikiai subalansuotas. Dinaminė įvairovė, ryškūs kontrastai, staigūs perėjimai (subito) neišblaškė nė vieno epizodo netinkama išskirtine replika. Orkestras jautriai reagavo į dirigento siekiamus dinaminius kontrastus, besikeičiantį muzikos charakterį, prašomus tembrų niuansus, agogikos įvairovę. Viskas prasmingai, įtikinamai, įtaigiai, nedemonstruojant pozų, bet atkuriant giliamintę muziką.
Ne tik dėl puikios, spalvingos kompozitoriaus orkestruotės, bet ir dirigento mokamo kolektyvo valdymo orkestras skambėjo labai skaidriai, nesuveltas į tumulą, kompozitoriaus prašomi varinių ansambliai forte fortissimo (labai garsiai) grojo prasmingai, logiškai siekę tokio apoteozės įprasminimo.
Muzikoje girdėjome gyvastį, emocionalų turinį. Muzikinę mintį dirigentas plėtojo dideliais prasmingais sakiniais eidamas kulminacijų link, gerai jausdamas atsikvėpimų ir išsisakymų troškulį.
Buvo klausytojų, kurie diskutavo apie dirigento pasirinktus tempus. Tempas – tai labai svarbi interpretacijos dalis. Ne tik atliepia kompozitoriaus nuorodas, įsivaizduojamą muzikos charakterį, bet kuria kūrinio dalių nuotaikų derinius. Antrąją simfonijos dalį Scherzo (Allegro moderato) kai kurie dirigentai traktuoja lengvabūdiškai, žaismingai, groja lėčiau. Tačiau praranda reikiamą kontrastą su viduriniąja dalimi.
V.Vanoosteno pasirinktas antrosios dalies charakteris – valiūkiškas, dvelkiantis humoru – mane įtikino. Puikus buvo santykis su lyrine vidurine dalimi. Muzikoje nepatartina ieškoti „išmatavimų“ – atlikėjas turi kurti savas vizijas.
Pagal savo turinį, atlikimo vertę tai ir buvo savitas simfoninių koncertų sezono uždarymas. Visa kita – pažaidimai.