Dviejų dalių herojinės komedijos premjera Tel Avive įvyko įvyko 2023 metų gruodžio 29 dieną, likus dviems su puse mėnesio iki R. Tumino mirties, ir prireikė pusantrų metų paskutinei Maestro valiai – kad spektaklis būtų parodytas Lietuvos publikai – išsipildyti.
Iki šiol paskutinis R. Tumino spektaklis „Sirano“ už Izraelio ribų rodytas nebuvo. Šios išskirtinės Gesher teatro gastrolės Europoje taip pat yra trumpos – prieš atvykdama į Lietuvą, teatro trupė spektaklį kartą parodė Vengrijoje, po Vilniaus, šį sekmadienį, jis dar kartą bus rodomas Rygoje.
Gastroles vadina piligrimyste
Tik du vakarus, šį trečiadienį ir ketvirtadienį, trumpų gastrolių į Europą metu spektaklį Vilniuje vaidinusi garsiausio Izraelyje teatro trupė šį neeilinį įvykį vadina ne tiek gastrolėmis, kiek piligrimystės – taip pat meilės ir dėkingumo – aktu. „Tai būdas išpildyti norą režisieriaus, kuris visada ieškojo kelio atgal pas savo žiūrovą, atgal į savo žemę. Jautėme, kad privalome užbaigti jo sumanymą, kad turime uždaryti šį simbolinį ratą“, – sako Gesher trupę į Vilnių atlydėjusi šio teatro generalinė direktorė Lena Kreindlin, kurios vadovaujamas teatras tapo R. Tumino namais paskutinius dvejus jo gyvenimo metus.
Tuo tarpu šių gastrolių iniciatorė, tarptautines teatrų gastroles organizuojančios viešosios įstaigos „Ars Magna“ vadovė Greta Cholina, kuri R. Tuminą asmeniškai pažinojo ir kurį laiką vadovavo jo įkurtam Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui, teigia, kad paskutinis jo spektaklis Lietuvoje – tai ilgai laukta galimybė visiems jį gerbiantiems ir jo teatrą mylintiems dar kartą pabūti Maestro atminime.
„Vėl matyti jį scenoje, vėl jausti dvasią kūrėjo, kuris visada stiebėsi arčiau dangaus ir iš paskos vesdavo visus – aktorius ir žiūrovus, tokius pat idealistus“, – kodėl nusprendė rengti šias gastroles pasakoja G. Cholina.
Tai yra penktosios jos Lietuvoje surengtos R. Tumino spektaklių gastrolės, ir pirmosios režisieriui jau nedalyvaujant. Režisierius po sunkios ligos mirė 2024 m. kovo 6 d., Galipolyje (Italija), eidamas 73-iuosius metus. Kūrybinėje R. Tumino biografijoje – per 40 ne tik jo įkurtame Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, bet ir daugelyje pasaulio teatrų pastatytų spektaklių.
„Jis buvo didis žmogus, didis mokytojas, didis pasaulinio teatro režisierius! – kalba šių gastrolių organizatorė G. Cholina. – Maestro istorija nesibaigs tol, kol bus rodomi jo kurti spektakliai, kol apie jį bus kalbama, prisimenama jo šviesi asmenybė, jo kurtas unikalus teatras, jo milžiniškas indėlis į Lietuvos ir pasaulio teatro istoriją.“
Įžvelgia panašumų tarp Sirano ir paties Tumino
Sukurtas pagal prancūzų dramaturgo Edmono Rostano (Edmond Rostand) 1897 metais parašytą pjesę „Sirano de Beržerakas“, kuri laikoma vienu ryškiausių visų laikų klasikinio teatro kūrinių, R. Tumino „Sirano“ nagrinėja laikui nepavaldžias ir visada aktualias žmogiškąsias vertybes, kurios itin svarbios šiais laikais, – draugystę, ištikimybę, pasiaukojimą dėl kito, herojiškumą. Daugelio R. Tuminą pažinojusių nuomone, šis paskutinis režisieriaus darbas – autobiografiškas, o pagrindiniame herojuje – nemažai paties R. Tumino.
„Mes galime tik spėlioti, kur baigiasi Tuminas ir kur prasideda Sirano personažas. Bet akivaizdu, kad tai, ką slėpė, kuo gyveno ir kuo tikėjo Sirano, buvo artima režisieriui. Sirano istorija, šalia viso mūsų dienų triukšmo, panardina į tai, kas tikra ir nemirtinga. Ne šiaip sau režisierius šios istorijos ėmėsi“, – įsitikinusi G. Cholina.
Jai antrina ir spektaklį Lietuvoje rodžiusio Gesher teatro iš Tel Avivo vadovė L. Kreindlin: „Kuo labiau pažįsti Tuminą, tuo aiškiau supranti – „Sirano“ nėra atsitiktinė pjesė. Tai išpažintis. Jis nemėgo apie save kalbėti tiesiai, jis darė tai per teatrą. Vienišas, jautrus, ironiškas. Nuoširdžiai mylintis meną ir negebantis prašyti meilės sau. Šis spektaklis – tai Tumino laiškas mums, bet parašytas ne rašalu, o žvilgsniais, muzika, pauzėmis.“
Tiltas, kuris tampa legenda
Neįkainojamu R. Tumino indėliu į teatro istoriją ir simboliniu režisieriaus sugrįžimu pas savo žiūrovą džiaugėsi ir spektaklyje apsilankęs LR Kultūros ministras Šarūnas Birutis, kuris taip pat sakė kalbą gastroles uždariusiame Maestro atminimo vakare: „Ačiū tiems, kas šią dovaną įteikėte Lietuvai. Džiaugiuosi, kad režisieriaus paskutinė valia – parodyti mums visiems vieną tų jo spektaklių, kuris buvo sukurtas ne čia, ne Lietuvoje, yra įvykdyta. Šiandien švenčiame šventę – Rimo Tumino sugrįžimą pas savo žiūrovą – ir tikiuosi, kad tai tik sugrįžimo pradžia.“
Ten pat kalbėjusi gastroles globojusios Izraelio ambasados Lietuvoje nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė J.E. Hadas Wittenberg Silverstein džiaugėsi galimybe Lietuvai pamatyti šalies mylimo kūrėjo darbą, kurį jis pastatė viename ryškiausių Izraelio teatrų: „Išvertus iš hebrajų kalbos, Gesher reiškia „tiltas“ – itin tinkamas pavadinimas teatrui, jungiančiam kultūras, kalbas ir žmones. Kultūra apskritai, o ypač teatras, turi galią atspindėti gyvenimą iš saugaus atstumo, sukuriant mums bendrą erdvę emocijoms, idėjoms ir vaizduotei tyrinėti. Rimo Tumino „Sirano“ – būtent apie tokią patirtį.“ Įkurtas 1991 metais Tel Avive, šiandien Gesher teatras yra vadinamas šios šalies kultūros vizitine kortele visame pasaulyje. Per daugiau nei tris gyvavimo dešimtmečius Gesher teatre jau įvyko per 60 premjerų, teatras nuolat atstovauja Izraeliui tarptautiniuose teatro festivaliuose – nuo Ciuricho iki Niujorko, nuo Varšuvos iki Toronto, yra laimėjęs gausybę reikšmingų teatro apdovanojimų ir žurnalo „The Times“ pavadintas viena geriausių ir svarbiausių teatro trupių pasaulyje.
Gesher teatre R. Tuminas pastatė tris spektaklius, visi jie iki šiol Izraelyje rodomi pilnose žiūrovų salėse – tai „Nesidairyk atgal“ (premjera 2022 m. gruodį), „Ana Karenina“ (premjera 2023 m. sausį) ir paskutinysis – „Sirano“ (premjera 2023 m. gruodį).
Atsisveikindama su Vilniumi ir kalbėdama apie R. Tumino palikimą Gesher teatro generalinė direktorė L. Kreindlin taip pat naudojo tilto metaforą: „Jis paliko teatrui ne stilių, o balsą. Balsą, kuris skambės tuose, kas mokėsi iš jo girdėti pauzę, ieškoti vidinės tiesos, nebijoti liūdesio ir pakilimo virš kasdienybės. Jo teatras – tai tiltas tarp klasikos ir šiuolaikybės, tarp aktoriaus ir žiūrovo sielos. Ir dabar, kai jo nėra, šis tiltas negriūva – jis tampa legenda. Ir mums lieka su dėkingumu šiuo tiltu eiti.“