Tai – vizualinė droninės muzikos meditacija, scenoje tapanti M.K.Čiurlionio pasaulį garsais ir šviesa. Pasirodyme skambės M.K.Čiurlionio kūrinių rekompozicijos, sukurtos siekiant atskleisti M.K.Čiurlionio įkvėpimo pradą.
Žodis „stichija“ turi kelias reikšmes: viena jų – neskaidomas gamtos elementas, kita – naikinanti, nevaldoma gamtos jėga. Tarp šių reikšmių įsiterpia dar keletas, bet šiuo atveju stichijos interpretuojamos kaip nevaldomas M.K.Čiurlionio įkvėpimo šaltinis.
Pats kompozitorius taip pristatė savo sumanymą: „Mintimis nuklydęs atgal iki tos akimirkos, kai nusprendžiau pasidalyti savo užmoju su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, atmenu, kad chaotiška gausa idėjų sužadino manyje tikrą entuziazmo užtaisą. Atrodo, kad pokalbio metu LNDT meno vadovui Antanui Obcarskui įžiebiau šią ugnelę jo paties akyse. Manau, tuo metu būčiau sunkiai suvokęs, kad šis kūrinys įgaus štai tokią formą. Tuo metu tik kibirkštėlės įvairiausių idėjų ir eksperimentų galvoje ramybės nedavė. O štai jau visai greitai šias idėjas teks įkūnyti, paleisti ir atiduoti.
Po minėto susitikimo į pasaulį stengiausi žvelgti per M.K.Čiurlionio akis. Nukeliavau iki jo namų Druskininkuose, aplankiau dailės muziejų savo gimtajam krašte, skaičiavau žvaigždes jo paveiksluose, skaičiau jo laiškus, rankraščius, juodraščius ir tarsi laukiau, kol manasis entuziazmas virs vieniu. Tuomet supratau, kad M.K.Čiurlionio daugialypiškumas ir tarpdiscipliniškumas verčia į jo kūrybą žvelgti gerokai plačiau. Ne į tai, kas vaizduojama, bet į tai, kas jaučiama. Šitai ir pastūmėjo mane ieškoti jo įkvėpimo šaltinių.
Šio kūrinio pagrindinis tikslas yra panardinti mus į tokią būseną, kai, pastūmėti praeities pasaulio, glūdinčio mumyse už identiteto etiketės, galime atrasti tą patį įkvėpimą, iš kurio radosi skambėsianti muzika.“
I.Šoliūnas – elektroakustinės muzikos kompozitorius, baigęs magistratūros kompozicijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jo kūryba apima droninę muziką bei šiuolaikinę ir improvizacinę muziką. Šio kompozitoriaus muzika siekia klausytoją nukeldinti į nesvarumo, lengvumo būseną – ragina pamiršti apie savo kūno ir minčių svorį. Kompozitoriaus kūrybos laukas – struktūruotos improvizacijos komponavimas. Ignas savo muzikoje tyrinėja amerikietiško minimalizmo ir postminimalizmo struktūras. Tiesa, visi jaunojo kompozitoriaus eksperimentai ir tyrimai yra kruopščiai taikomi šiems laikams – jo kūriniuose dominuoja subtili, tačiau kompleksiška elektroninių analoginių instrumentų ir akustinių instrumentų darna.
Didžiausia kūrinio „Stichijos“ dalis tiesiogine to žodžio prasme yra 100 metrų specialaus popieriaus, kuris M.K.Čiurlionio premijos laureatei dailininkei Emilijai Čepulei jau beveik tapo kūrybinio braižo pagrindiniu elementu. Šis popierius kabės scenoje virš atlikėjų. Tai lyg tapymui paruoštos drobės, besidriekiančios iš dangaus iki pat žemės.
Savo sumanymą E.Čepulė taip apibūdino: „Scenografijos kompoziciniu piešiniu bandžiau atliepti M.K.Čiurlionio tapyboje vyraujančius figūrinius motyvus, kurie, nelygu paveikslo siužetas, virsta: banga, laivo bure, debesimi, laiba pušimi, arfos stygomis, šviesos ruožu, rūko skraiste. Kai mintyse išlaisvinu šiuos daiktus iš jų pavadinimų ir žvelgiu tarsi į abstrakciją, matau persidengiančias vertikales ir pusmėnulius skirtinguose planuose, susijungiančius į bendrą muzikinį piešinį erdvėje. Šias formas bei jų permatomumo žaismą bandau išgauti pasitelkdama ypatingo plonumo 7,4 g/m2 japonišką restauravimo popierių. Man, kaip menininkei, dirbančiai su popieriaus medija, žaviausias M.K.Čiurlionio paveikslų elementas pasimato per švelnų lesiruočių šydą, kai persišviečia popieriaus rusvumas. Šį toną naudoju kaip pagrindą formuodama scenografijos koloritą. Nors menininko palikimo sergėtojams toks lignino prisotintas tapybos pagrindas yra tikras galvos skausmas, man tai dar vienas priminimas apie grožio trapumą ir stichišką laiko galią. Tikriausiai šioje vietoje jaučiu aiškiausią jungtį tarp M.K.Čiurlionio kūrybos ir kompozitoriaus I. Šoliūno rekompozicijų ciklo „Stichijos“. Tai kažkas, ko neįmanoma suvaldyti, nenuilstamas bangų judėjimas, pokyčiai ir trapus, bet kartais stebuklingai šviesus kaip saulės spindulys būvis.“
Šviesų dailininkas Tomas Stonys šiais metais šviesomis ir vaizdo projekcijomis tapė toli gražu ne viename renginyje, susijusiame su M.K.Čiurlionio gimimo 150-osiomis metinėmis. Keliaudamas per dar vieną kūrybinį kelią bei lydimas tų pačių įkvėpimo šaltinių, Tomas pasidalijo savo perspektyva: „Šviesa M.K.Čiurlionio paveiksluose yra vienas pagrindinių įrankių — bent jau mano akimis. Tai stengiausi akcentuoti dirbdamas su vaizdo projekcijomis Andželikos Cholinos šokio spektaklio „Karalių pasaka“ kūrybinio proceso metu. Bandydamas atrasti šviesos srauto šaltinius už paveikslo ribų, leidau sau paryškinti tam tikrus elementus, nejausdamas kaltės, jog keičiu paveikslo prigimtį. Tokie romantizuoti aplinkos pokyčiai, kokius randame M.K.Čiurlionio kūryboje, scenos mene priimami taip, lyg būtų per daug dramatiški ar net nenatūralūs. O vis dėl to esame tokiame pat sukurtame pasaulyje. Imdamas tai kaip tiesą šiam kūriniui, noriu peržengti ribą ir leisti sau svajoti.“
„Stichijos“ – tai dar vienas nuoseklus kompozitoriaus I.Šoliūno žingsnis į struktūruotos improvizacijos komponavimo laukus. Vienas didžiausių kompozitoriaus siekių yra sukurti kuo gyvesnį kūrinį, tarsi sąlygų rinkinį atlikimui, kuriuo vadovaudamiesi atlikėjai net fiziškai įkūnytų grojamas mintis.
Kompozitorius, kaip pats sako, savo kūrinius rašo atlikėjams, o ne instrumentams. Saksofonininkas, atlikėjas, kompozitorius bei garso menininkas Matas Samulionis pasidalijo savo patirtimi šiame kūrybiniame procese: „M.K.Čiurlionis nėra cituojamas tiesiogiai. Jis yra įspaustas į pamatinius kūrinio harmoninius ir melodinius principus. Šis kūrinys – tai lėtai besivystantis ir itin atidaus įsiklausymo reikalaujantis ritualas, o M.K.Čiurlionio dvasia jame pajuntama tada, kai esame daugiakryptiškai įsitraukę į gyvą vyksmą.“
Kūrybinė komanda: kompozitorius ir režisierius – I.Šoliūnas, režisieriaus asistentai – Armanda Rudelytė, Rokas Lažaunykas (LNDT), scenos dailininkė – E.Čepulė, šviesų dailininkas – T.Stonys, garso inžinierius – Roberto Becera, prodiuseris – „Bloom Theory Theatre“.
Atlieka: Davitas Avetisjanas, Nedas Latovinas, Matas Samulionis, I.Šoliūnas, Artiomas Zalizko, Kazimieras Jušinskas, Danielius Pancerovas, Kornelijus Pukinskis ir Rusnė Jarašiūtė.
I.Šoliūno „Stichijų“ premjera – spalio 26 d. 19 val. Trukmė – 1 val. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Naujoji salė. Įėjimas nemokamas. Vietų skaičius ribotas.