Labiausiai intrigavo pažintis su garsiausiu švedų kompozitoriumi A. Hillborgu (g. 1954), Lietuvoje viešinčiu pirmą kartą. Jis yra vienas iš trijų festivalio „in focus“ kviestinių autorių. Įdomios biografijos kūrėjas savo muzikinį kelią pradėjo kaip elektroninės ir pop muzikos atlikėjas, improvizavęs klavišiniais. Susidomėjęs orkestrine kūryba A. Hillborgas ėmė gilintis į sudėtingesnės struktūros muziką. Studijavo Karališkajame muzikos koledže Stokholme. Jo biografijoje teigiama, kad nuo 1982 m. jis yra nepriklausomas kūrėjas, nors ir buvo trumpų dėstymo laikotarpių, antai 1990 m. jis profesoriavo Malmėje. Pasižvalgius po kompozitoriaus tinklapį matyti, kad jo kūrybos kraitis kupinas įvairių orkestrinių kūrinių, instrumentinių koncertų, opusų kameriniams ansambliams, balsui, soliniams instrumentams, taip pat ir elektronikai. Jo muziką atlieka žymiausi Europos ir Amerikos orkestrai, diriguoja iškilūs batutos meistrai. Vieną iš naujausių opusų „Hell Mountain – a Mahler homage for orchestra“ (2024) užsakė keturi simfoniniai orkestrai – Concertgebouw, Paryžiaus filharmonijos, Oslo filharmonijos ir Čikagos simfoninis orkestras. Kūrinys dedikuotas jaunam suomių dirigentui, naujai batutos žvaigždei Klausui Mäkelä (g. 1996).
Koncertas pradėtas A. Hillborgo opusu „Exquisite Corpse“ simfoniniam orkestrui (2002). Karališkajam Stokholmo filharmonijos orkestrui užsakytas opusas dedikuotas Alanui Gilbertui, kuriam diriguojant orkestras jį ir atliko. (Priminsiu, 2010 m. Vilniuje koncertuojant Niujorko filharmonijos orkestrui jam dirigavo kaip tik tuometinis orkestro vadovas A. Gilbertas.) Mūsų orkestras A. Hillborgo kūrinį pagrojo išties meistriškai, turiu omenyje pirmiausia aiškiai artikuliuotą vyksmą. Pradėta ilgu pirmuoju garsu ir efektingais glissando, ateita iki kilniai suskambančių akordų, staigiai kintančių faktūrų, kai styginius keičia klegantys tarsi paukščiai mediniai pučiamieji, liūdnas obojus ar trankiai judrus ritmingas epizodas su būgnais. Įspūdingai atliktos jausmingos kulminacijos su gongo ir lėkščių dūžiais. Skambesį karališkai papildė paslaptingi arfos arpeggio, ypač reikšmingai suskambėję pabaigoje kartu su stingstančiais tarsi ledas akordais. Kalbėdami apie šiuolaikinę muziką, gana retai vartojame žodį „gražu“, tačiau šiuokart jis geriausiai nusako šios spalvingos simfoninės drobės esmę.
A. Hillborgo Antrojo koncerto smuikui (2016) premjerą Stokholme atliko Lisa Batiashvili, kuriai kūrinys ir dedikuotas. Vilniuje nekantriai laukėme pirmąsyk atvykstančios smuikininkės Carolinos Widmann, universalios atlikėjos, puikiai atliekančios ir klasiką, ir šiuolaikinę muziką. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu, A. Hillborgo muziką ji perteikė taip įtikinamai ir pagaviai, tarsi pati būtų ją sukūrusi. Po nedidelės orkestro įžangos, kurioje girdime tylius styginių flažoletus, žemyn nuslinkusį glissando ir tylų styginių akordą, suklūstame išgirdę solistės eksponuojamą laužytą d-moll akordą. Tai kompozitoriaus minimas aidas iš Bacho Sarabandos d– moll (tai Partitos Nr. 2 smuikui solo trečioji dalis). Po šios solinės įžangos seka emocinga kadencija ir staigus tempo pokytis. Tarsi ugningas bėgimas kaitaliojasi détaché štrichu atliekamos greitos smulkios natos, paskui – ilgas lėtas intensyvaus garso judėjimas, palaikomas orkestro akordų. Visa tai C. Widmann grojo nepaprastai intensyviu garsu, kreipdama muzikos vyksmą prasminga linkme. Laikas nuo laiko suskamba bachiškas d-moll motyvas, paskirų instrumentų, ypač pučiamųjų raiškios replikos... Puikiai atliekama smuiko solinė kadencija, po kurios energija pulsuojantis veržlus epizodas veda link pabaigos. Išgirdome įspūdingą interpretaciją, kurioje atlikėjos intelektas ir grojimo meistriškumas tobulai susilydė. Po audringų plojimų C. Widmann pagrojo Eugene Ysaye Antrosios sonatos a-moll ketvirtą dalį „Les Furies“.
Pascalio Dusapino „Uncut“ (2009) tapo dar vienu meistriškumo išbandymu G. Gelgoto diriguojamam orkestrui, tačiau savo užduotį jis atliko visai pagirtinai. Sudėtingas kūrinys, kupinas kraštutinės įtampos su itin niūria pradžia, atitiko šių dienų neramaus pasaulio atmosferą ir ypač greta mūsų vykstantį karą. Autorius apie kūrinį mąsto kitokiomis sąvokomis. Jis rašo: „Uncut“ – tai muzika, beveik neturinti garso gylio. Viskas pateikiama tiesiogiai, akis į akį, be jokio atstumo.“
Anatolijaus Šenderovo Trečiasis koncertas violončelei ir orkestrui (2012) skirtas violončelininkui Rimantui Armonui ir visai jo šeimai. Premjera įvyko dedikacijos autoriui švenčiant šešiasdešimtmetį. Dabar violončelės solinę partiją atliko jaunosios kartos violončelininkas Glebas Pyšniakas. Autorius rašė, kad kūrinys neprograminis, tik pripildytas su R. Armono gyvenimu susijusių simbolių. Klausantis muzikos gali tų simbolių ir nefiksuoti, bet pirmiausia pajunti būtent programiškumą. Muzika momentais tiesiog akivaizdžiai pasakoja apie R. Armono gyvenimą, persipynusį su Armonų dinastijos narių veikla. Tiesą sakant, šis opusas neprilygsta pirmiesiems dviem A.Šenderovo violončelės koncertams, regis, jame per daug medžiagos ir įvairių efektų. Pasigedau ir raiškesnės violončelės balso, nepaisant regimų atlikėjo pastangų ir itin meniškų gestų.
Kitas festivalio GAIDA 2025 koncertas – spalio 25 d. Nacionalinėje filharmonijoje: garsiausiose pasaulio scenose spindinti violončelės žvaigždė Nicolas Altstaedt surengs nepaprastą koncertą su choru „Polifonija“. Didžiąją programos dalį sudarys kūriniai, kuriuose violončelė griežia kartu su choru ir sukuria daugybę nuostabių, žmogiškos šilumos pripildytų skambesių.