„Gaidos“ dienoraštis, ketvirtoji diena. Violončelės ir balsų sluoksniai: „Gaida“ pakvietė pasinerti į garsų srautą

Šįvakar čia pasirodė Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (dirigentas Povilas Vanžodis). Choras garsėja savo profesionalumu, ypatingai reikšmingą jo veiklos ir repertuaro dalį sudaro sakralinė muzika, o taip pat kolektyvas nesibodi ir šiuolaikinių kompozicijų, bendradarbiauja su jaunaisiais menininkais, išbando savo jėgas ir tarpdisciplininiuose kontekstuose. Panašu, kad šio vakaro programai teko pasitelkti abi šias stiprybes – nors kūriniai nebuvo religiniai, daugeliu atvejų buvo galima išgirsti sakralumo užuominų į katalikišką, stačiatikių, judėjų ar net pagoniškų apeigų muzikines tradicijas. Tačiau taip pat daugelis kompozitorių žinomi dėl savo modernios, sonorinės muzikinės kalbos.

Programą pradėjo šių metų „Gaidos“ fokuse esančio švedų kompozitoriaus Anderso Hillborgo kūrinys „Mouyayoum“. Tai populiariausia ir dažniausiai atliekama autoriaus kompozicija ir šį susižavėjimą galima suprasti – jau nuo pirmų taktų klausytojas yra įtraukiamas į intriguojančią faktūros tėkmę ir nuolat kintančią beribę garsinę erdvę. Kompozitorius čia žaidžia su skirtingais štrichais, nuolat kintančiu erdvės pojūčiu. Muzikinis audinys pamažu išsiplečia ir susiaurėja, pradeda virpėti ir vėl praskaidrėja. Mikrointervalai ir švilpimo efektai kuria virštoninio dainavimo efektą. 

Vienas laukiamiausių šio vakaro įvykių – Algirdo Martinaičio kūrinio „Šventasis pavasaris (Lietaus misterija)“ premjera. Ši kompozicija skirta archeologės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės gimimo šimtmečio paminėjimui (2021). „Archeologija“ čia taip pat pasitelkiama renkant muzikinę medžiagą. Tam tikra prasme jis susijęs su garsiuoju to paties pavadinimo Igorio Stravinskio baletu, kuriame taip pat pasitelkiami „archeologiniai radiniai“, tačiau neša visai kitą potekstę. Martinaičio kūrinys muzikine prasme savo skambesiu labai ryškiai išsiskiria programoje. Tai oratoriškas, misteriškas kūrinys, sakralumas išlaikomas labiau literatūriniame tekste, o kartu ir leidžiantis atsiskleisti lietuviškumo pradui. Pradžia suteikia rituališkumo užuominų, su ryškiais ritmiškais šnabždesiais skiemenuojant hebrajiškas eilutes iš Šventojo rašto. Tačiau greitai tai perauga į intensyvesnį piešinį. Šis intensyvumas išlieka viso kūrinio metu, palaikomas griežtas ir ekspresyvus ritmas, o jį tik sustiprina perkusiniai instrumentai (atlikėjas Džiugas Daugirda). Vienas būdas interpretuoti šį kūrinį klausantis – kaip į nuolatinį lietaus laukimą. Auga įtampa, oras pildosi slėgiu ir auga dinamika, išryškinti priebalsiai primena pirmųjų lašų kapsėjimą. Galiausiai prapliūpsta pavasarinė audra, kur susilieja choro kulminacija su intensyviu perkusijos dundėjimu. Lietui praėjus, sugrįžta palaiminga šviesa, pasirodanti kaip Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ permąstymas.

Toliau scenoje prie choro „Polifonija“ prisijungė kitas festivalio svečias – violončelininkas Nicolas Altstaedtas. Lietuvoje solistas vieši jau nebe pirmą kartą – prieš metus jis pasirodė toje pačioje salėje su Lietuvos Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Kartu su „Polifonija“ jie atliko latvio Jēkabso Jančevskio kūrinį „When“. Kūrinys sugrąžino į ankstesnę faktūrinę tėkmę. „When“ kupinas santūrumo ir susikaupimo, ypatingai – choro partija, tarsi išlaiko tvarkos, stabilumo pojūtį, prasideda nuo vieno garso, tačiau greitai išsiskleidžia į platesnę faktūrą. Violončelės ir choro partijos homogeniškai susilieja į vieną visumą, bet pamažu solisto melodija išsilaisvina į gaivališką, nežabotą ir labai natūralią solo partiją.

Pascalio Dusapino, kito festivalio fokuse esančio kompozitoriaus, trys kompozicijos „Imago“ susitelkia grynai į solisto išraišką. Pavadinimas neša dvejopą reikšmę – įsivaizduojamą kažkieno idealizuotą vaizdinį ir galutinę metamorfozės stadiją. Taigi, pradžia yra įsivaizduojamos liaudies dainos melodija, kuri tampa pagrindu improvizacinio skambesio vystymui. Pokytis vyksta per garso tyrinėjimus, čia vystymas vyksta ne tiek per dinamiką, kiek per garso subtilybes – grojant už tiltelio, sušvelninant tonus, išgaunant šaižų skambesį. Stebint Altstaedto interpretaciją ir garsinius niuansus kartu su solistu leidiesi į tam tikrą transo būseną. 

Ukrainiečių kilmės estų kompozitorės Galinos Grigorjevos „Molitva“ – puikus pavyzdys, kaip šiuolaikinėje muzikoje pritaikomas stačiatikų sakralinės muzikos skambesys. Ši malda – tai slaviškos bažnytinės tradicijos sandūra su šiuolaikine Grigorjevos interesų kryptimi. Klausantis galima giliau pasinerti į maldos metaforą. Choras laikosi gana stabilios, tolygios linijos, išlaiko santūrumą ir tuo pat metu skamba plačiai. Solo partija yra nevaržoma, pamažu išsilaisvinanti ir patirianti katarsį – tarsi asmeninės maldos individuali patirtis, galiausiai susijungianti su į bendrą „Amen“. 

Paskutiniame koncderto kūrinyje – Hillborgo „The Breathing of the World“ – nešama aplinkosauginė žinutė apie mūsų planetos būklę. Šiame kūrinyje prie „Polifonijos“ ir Altstaedto prisijungė ir saksofonininkė Paulina Bakšaitė. Jos interpretacija, lyginant su violončelininku, pasirodė kiek sustabarėjusi, stagnuota. Kūrinys skirtas atlikti aidinčiose erdvėse, tad Filharmonijos akustika padarė įtakos interpretacijai. Choras atsakingai išlaikė užtęstus sąskambius, tačiau aidinčioje erdvėje skaidrūs akordai, virpėjimas ar solo instrumentų laisvos melodijos būtų nuskambėję visiškai kitaip. Pačiame kūrinyje juntama nemažai melancholijos, tačiau saksofono ir violončelės partijos įneša šiek tiek šviesos ir lengvumo. 

Tokia šviesia ir kiek pakylėta nuotaika užsibaigė pirmoji „Gaidos“ savaitė. Nors interpretacijose galbūt pritrūko įsiklausymo, tekstūrų girdėjimo ir išpildymo, koncertas paliko pozityvią nuotaiką. Pirmiausia, vis platesniuose kontekstuose atrandu Hillborgo skambesį. Antra, visuomet smagu išgirsti gerus atlikėjus ir tai tikrai sėkmingai pavyksta. Šįvakar Martinaičio premjerai savitą spalvą suteikė Daugirdos perkusijų sluoksnis, o ypatingai sužibėjo Altstaedtas.