Spalio 30 d. LVSO koncertų salėje nuskambėjo festivalio fokuse esančio kompozitoriaus Anderso Hillborgo kūrinys „Cold Heat“, kuriame, pasak kritiko Martino Andersono, kompozitorius pateikia gamtos vaizdavimą, būdingą prie Baltijos jūros kuriantiems kompozitoriams. Mārtiņio Viļumo premjerinio kūrinio „Sometimes the Wild God“ kalbama apie egzistencinę žmogaus būtį, tačiau poemoje, iš kurios kompozitorius semiasi įkvėpimo, labai vaizdingai apie šį egzistavimą kalbama per sugrįžimą prie gamtos prado. Galiausiai Fazilas Say fortepijoniniame koncerte „Mother Earth“ tiesiogiai siunčiama aplinkosauginė žinutė, susikoncentruojant į skirtingus gamtos reiškinius.
A.Hillborgo kūrinių per šias keletą savaičių jau teko išgirsti tikrai nemažai. Panašu, kad kažkas jo muzikinėje kalboje yra priimtina Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (dir. Modestas Pitrėnas). Lėto vystymo tankios faktūros kuria atmosferas, įtampas ir atlėgimus. Šio vakaro programoje nuskambėjo vienas iš jo paradoksaliai pavadintų kūrinių „Cold Heat“ (angl. Šaltas karštis) simfoniniam orkestrui.
Atliepiant festivalio temą, jis čia perdirba vieną iš senesnių savo opusų „Exquisite Corpse“, įpindamas jį į naują kontekstą. „Cold Heat“ čia pasirodo ryškesni kontrastai ir kiek intensyvesnis vystymas, nei prieš tai festivalyje girdėtuose kūriniuose.
Simfoninėse fazėse skamba nerimastingas medinių pučiamųjų klegėjimas (Andersono sulyginamas su paukščiais), kol lėtai kyla ir plečiasi gerai atpažįstamas A.Hillborgo pamažu praskaidrėjantis ir vėl subyrantis styginių harmoninis spektras, dramatiniuose momentuose reikšmingais tampa variniai pučiamieji. Čia išraiškingas pasidaro nuolat judantis ritmas, išaugantis į garsų finalą. Tarp kitų „Gaidoje“ jau girdėtų kūrinių šis išsiskiria savo dinamiška forma, kurią orkestras išjautė nepilnai.
Šį vakarą nuskambėjo ir vienas labai laukiamas įvykis – M.Viļumo premjera – koncertas saksofonui ir orkestrui „Sometimes the Wild God“. Idėjinio įkvėpimo autorius sėmėsi iš Tomo Hironso to paties pavadinimo poemos, tačiau tai nėra jos atpasakojimas. Susidūrimas su Laukiniu Dievu, savo buvimu gluminančiu pasaulio tuštybėje ir keičiančiu aplinką į pirmapradę, kompozitoriaus kūrinyje virsta į egzistencinius žmogaus būties virsmus. Juos tarsi įkūnija „pagrindinis veikėjas“ – saksofono solo linija, kurią puikiai valdė saksofonininkas Arvydas Kazlauskas.
Su juo M.Viļumas konsultavosi viso kūrybinio proceso metu. Toks bendradarbiavimas atvėrė galimybes laisviau eksperimentuoti, dėl to A.Kazlauskas nevengia išplėstinių technikų. Visas kūrinys – tarsi būsenų kismas.
Orkestro kalba daugiausia faktūrinė (kaip įvardija M.Viļumas – išderinto spektro). Nors kartais pasirodo plykstelėjimai, tačiau daugiausia orkestro sluoksniai tarsi tvyro prie pat žemės. Solistas pradžioje neva atliepia orkestrą multifoniniu garsu, kuomet prie pagrindinio tono sukuriamas virpesys, bet ilgainiui solo partija tampa savarankiška.
Pirmojoje ryškesnėje kulminacijoje solistas tarsi didelėmis pastangomis suspaustu garsu užkopia aukštyn, po kurios įtampa išsileidžia tarp visų instrumentų, įsivyrauja nerami ramybė. Po tokio pakilimo solisto linija vėl nusileidžia, tampa niūresnė ir pasilieka šioje būsenoje.
Laukinio Dievo atėjimą ir tą būties performavimą galima įžvelgti solisto partijoje – tai ne pats Dievas, bet jo atnešamas disbalansas, pradžioje aiškiai juntamas nepatogumas, disbalansas, galiausiai gana melancholiškai įsivyraujantis susitaikymas. Reikia pagirti A.Kazlauską – jo solo partija, lyginant su orkestru, reikalavo daugiau pastangų ir išplėstinių technikų. Tačiau jos ir partitūroje, ir atlikime išlaikomos gana santūriai, ne pernelyg ekspresyviai, kaip kartais pasitaiko labiau eksperimentiniuose kūriniuose.
F.Say – visai populiarus pianistas, ypač mėgiamas Lietuvoje. Galima sakyti, kad didelė publikos dalis atėjo pamatyti būtent jo ir buvo priversti išklausyti ir pirmąją dalį. Nors aš pati nebuvau jo girdėjusi gyvai (niekada jis rimtai neatsidūrė mano akiratyje), gavau susipažinti su jo muzika labai kontrastingame koncerte. Pianistas kartu su LNSO atliko jo 2024 m. fortepijoninį koncertą „Mother Earth“, nešantį ekologinę žinutę. F.Say mėgsta tokias temas savo kūryboje – yra kūręs apie pandemiją, terorizmo, karo Ukrainoje temas.
Po pirmosios koncerto dalies išgirdau palyginimą, kad va, dabar bus paprasta ir nuoširdu. Išties, ne vienas kritikas jo atlikimą vertina būtent už tuos pačius bruožus. Jų ir ieškojau atlikime. Tačiau tai privedė prie apmąstymų, kas yra muzikinis skonis ir kokią skirtingą patirtį gali turėti skirtingi klausytojai tame pačiame koncerte.
Mano skonio paletei tiek kūrinys, tiek interpretacija (ir LNSO, ir pianisto) pasirodė pernelyg saldūs ir net kiek dirbtini, teatrališki. Koncertas buvo kupinas ryškių, romantiškų, o kartais – romansiškų melodijų, gausu iliustratyvaus garsyno – miške ūbavo pelėda, jūra ošė, o upė čiurleno. Preliude, interliude ir postliude nuskambėjo jo perdirbti ankstesnio kūrinio „Black Earth“ motyvai.
LNSO, kurio paties ar per pastarąsias savaites „Gaidoje“ visai nemažai klausiau, rodos, buvo išsiilgęs tokios muzikos, kur raiškias, dainingas melodijas galima vesti plačia dinamika.
Turiu pagirti solistą – jis puikiai formuoja garsą, virtuoziškai tvarkosi su subtiliais motyvais, tiesiog plaukioja šios muzikos dramaturgijoje. F.Say taip pat būdinga raiški kūno kalba – jis atsisuka į publiką, pamoja orkestrui ar net fortepijonui, kad paleistas garsas vaizdžiai nuplauktų plačia srove. Publika itin šiltai priėmė šį pianistą.
Bisui jis pasirinko Ariją iš Johano Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“, kurias atliko su tuo pat romantiniu polėkiu, itin laisvu rubato, dėmesiu garso spalvai, išraiškinga dinamika ir ekspresyvia kūno kalba.
Taigi, grįžtant prie skonio reikalų – aš galbūt kavinėje negeriu karamelinio makiato ir ne per daugiausiai mėgavausi F.Say interpretacijomis dėl tos pačios priežasties – mano skoniui tai per saldu. Bet publikai, panašu, šio skonio reikėjo, ypač „Gaidos“ kontekstuose, kad subalansuotų kartais iš pirmo karto sunkiau perkandamas kompozicijas, šiuolaikinės muzikos sąskambius, sudėtingesnę muzikinę kalbą ar formos išmėginimus.
Kitas festivalio GAIDA 2025 koncertas – lapkričio 5 d. Nacionalinėje filharmonijoje: gyvos muzikos legendos Arvo Pärto 90-mečiui skirtame koncerte pasirodys „GRAMMY“ laimėtojas, vienas geriausių chorų pasaulyje – Latvijos radijo choras.