Visus šiuos kūrinius sieja du leitmotyvai – tai žvilgsnis į praeitį, į klasikines formas, ir dedikacijos konkretiems atlikėjams bei miestui – mūsų mylimam Vilniui.
Pirmenybę kūrybiškumui, bet ne naujovėms ir itin sudėtingoms muzikinėms struktūroms teikiantis kompozitorius sako, kad muzikoje atsigręžti į praeitį jam natūralu, nes istoriją jis traktuoja ne kaip relikviją, bet kaip tiesioginį energijos šaltinį. Be to, įvairios praeities epochų inspiracijos A. Malciui padeda muzikoje perteikti tai, kas jam atrodo svarbiausia – būsenų kaitą.
Apie naujausią savo kompaktinę plokštelę „Dedikacijos“, o taip pat ir savo įkvėpimo šaltinius, pokalbyje pasakoja pats kompozitorius.
– Visi trys kompaktinėje plokštelėje „Dedikacijos“ skambantys kūriniai parašyti tradicinėmis klasikinėmis formomis, kurių šiuolaikiniai kompozitoriai neretai sąmoningai vengia. Kuo jums šios formos pasirodė aktualios, įdomios?
– Jau daug metų esu neoficialus reziduojantis Lietuvos nacionalinės filharmonijos kompozitorius ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas. Atlikėjiška patirtis daro įtaką mano muzikinio skonio, o tuo pačiu ir mano kūrybos estetikos formavimuisi. Kai kasdien groji ir klausaisi didelio kiekio muzikos, į pasąmonę savaime įsismelkia kanonais virtę tam tikri muzikiniai sprendimai, kriterijai, imi kitaip suprasti ir girdėti orkestro skambėjimą.
Modernizmas labai praplėtė meno raiškos galimybes, tačiau menininkas pats renkasi, kokia technika, koks žodynas jam priimtiniausias; gali pats spręsti, kaip sujungti senas ir naujas kūrybos technikas ir tuo pačiu likti ištikimu sau. Man asmeniškai modernumo siekis vien dėl novatoriškumo kūryboje nėra vertybė. Kad ir kokias priemones pasirinkčiau, pirmenybę teikiu kūrybiškumui. Esu iš tų kompozitorių, kurie nesigėdija kurti tonalią muziką, remtis funkcinės harmonijos sistema, įprastesnėmis, klasikinėmis struktūromis. Kiekviename kūrinyje siekiu nuoseklios ir organiškos muzikinės visumos.
– Klausantis „Dedikacijų“, susidaro įspūdis, kad šis albumas į praeitį atsigręžia ne tik formomis, bet ir pačia muzikos stilistika.
– Šio albumo leidybą inicijavo „MAMA Studios“, tad patys ir atrinko jame skambančius kūrinius – tik tuos, kurie niekur niekada nebuvo išleisti įrašo pavidalu. Visuose trijuose ryškus mano, kaip kūrėjo, siekis į muzikos kūrinio visumą organiškai integruoti įvairius elementus: nuo struktūrinės tvarkos, harmonijos, tembro ir ritmo įvairumo iki instrumentų virtuoziškumo atskleidimo.
Kažkada paklausiau Krzysztofo Pendereckio, kokia, jo manymu, šiuolaikinė muzika bus ateityje. Jis atsakė, kad tai bus tonali muzika. Kažką panašaus prognozavo ir mūsų klasikas Osvaldas Balakauskas. Viename interviu jis pasidalino mintimi, kad įvairios modernybės ir eksperimentai vardan eksperimentų šiandien tapo banaliais, o grįžimas prie seno, jo nuomone, yra reikšmingiausias šių dienų muzikinės kultūros reiškinys.
Daug metų dirbu Filharmonijoje, jos repertuaras veikia mano akustinį lauką, tad esu savotiškai pasmerktas būti supančiotu tradicijų gniaužtuose. Nesiimu spręsti – gerai tai ar blogai, tiesiog yra kaip yra.
Kadaise bičiulis Šarūnas Nakas rašė: „A. Malcys yra tradicionalistas su postmodernistiniu virusu galvoje. Ir, derindamas laiko patikrintas formas, žanrus bei „naujojo konsonansiškumo“ skambesį su aštresniais ir ekspresyviais impulsais, laimi atlikėjų ir klausytojų simpatijas“.
– Visi albumo kūriniai turi savotiškus siužetus, aiškias asociacijas, kurias jūs, kaip autorius, klausytojui pasiūlote kūrinių anotacijose. Ar būtina jų laikytis?
– Kaskart pradėjus rašyti naują kūrinį, aplanko nepakartojamas jausmas, panardinantis į ieškojimų, paklydimų ir atradimų kelionę. Rašant koncerto žanro kūrinį, norom ar nenorom turi susitapatinti su soliniu instrumentu – turi jį pamilti, su juo susigyventi, jausti jo tembrą, išraiškos ir technines galimybes. Tas instrumentas tampa savotišku herojumi, personažu, su savo išgyvenimais, atradimais, nusivylimais, kadencijomis ir meditacijomis. Manau, kad klausytojai patys susikuria savas istorijas ir asociacijas, kurios man net svarbesnės už mano pasiūlytą istoriją. Juk muzikos tikslas yra sužadinti klausytojo vaizduotę, jausmus.
Pavyzdžiui, „Symphonia Vilnensis“, skirta Vilniaus miesto 700-mečiui, yra pasakojimas apie mano kartos žmones. Ją kurdamas, mintimis vis grįždavau į kultinę mano kartos knygą – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, bandžiau pajausti joje tvyrantį Vilniaus metaforiškumą, ten gyvenusių žmonių būsenas, sapnus, vizijas, tam tikrus paradoksų sugretinimus, visaapimantį siurrealizmą. Šiame kūrinyje susipina mano kartos pažintos akmeninio Vilniaus grindinio paslaptys, aptrupėjusių namų sienos nakties šurmulys, ryto šnarėjimas. Tai pasakojimas apie miestą vaiduoklį, apie socialistinę tikrovę ir jos užkaborius, apie visa tai prisimenančią mano kartą. Daugybė Vilniaus vaizdų ir prisiminimų laikui bėgant transformavosi, bet jie mane lydi visur, įgaudami mistinių bruožų.
– Net du „Dedikacijose“ skambantys kūriniai buvo sukurti konkrečių atlikėjų užsakymu. Kaip sekėsi su jais bendradarbiauti kūrybos procese? Ar pati idėja kurti pagal atlikėjo užsakymą nevaržė jūsų kūrybinės laisvės?
– Kiekvienas atlikėjo užsakymas, pageidavimas turi savo viziją, idėją. Visada stengiuosi dalyvauti savo kūrinių premjerose, nes nuo pirmo atlikimo priklauso kūrinio likimas. Jeigu per premjerą grojama gerai, kūrinys turi galimybę gyventi toliau, o jeigu nepavyko – daugiau jis gali ir neskambėti. Premjeros metu dažnai daromi vienokie ar kitokie įrašai, kuriuos randa atlikėjai, ieškantys naujos, mažai skambėjusios muzikos.
Pavyzdžiui, Koncertas smuikui, altui ir styginių orkestrui buvo užsakytas altininko Jurijaus Bašmeto, kuris prieš tai jau buvo ir grojęs, ir dirigavęs mano kūrinius, tad žinojome, ko vienas iš kito tikėtis. Šis kūrinys jo jubiliejaus šventėje buvo vienas iš septynių, kuriuos jis užsakė šia proga. Koncertas tąkart buvo milžiniškas – dalyvavo net keli orkestrai, cirko artistai, būrys pasaulinio garso žvaigždžių, tad džiaugiuosi, kad būtent mano kūrinys buvo vienas tų, kurių jis pageidavo.
– O Concerto grosso obojui, klarnetui ir styginiams?
– Šį užsakė obojininkas Robertas Beinaris, pirmą kartą atliko su savo vadovaujamu ansambliu MUSICA HUMANA. Šis kolektyvas yra sukaupęs didžiulį barokinės muzikos repertuarą, todėl kūrybos procese jis natūraliai tapo savotiška duoklė barokui – naudodamas barokinę formą, pažymėjau LDK politiko, politiko, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio 250-ųjų gimimo metinių jubiliejų. Tiesą sakant, norėjau parašyti kūrinį taip, lyg būčiau pats gyvenęs baroko epochoje, lyg man baroko muzika būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Bandžiau įsivaizduoti, kaip ši muzika skambėtų atliekama paties M. K. Oginskio ir jo bendraminčių, tarp kurių buvo ir jo mokytojas, garsusis kompozitorius Giovanni Battista Viotti. Šį koncertą sukontempliavau iš daugybės vaizduotę žadinusių idėjų, atspindinčių skirtingus baroko epochos sluoksnius.
– Kas jums svarbiausia muzikoje apskritai?
– Svarbiausia nebijoti būti savimi. Man keista, kai kompozitoriai lyg ir kompleksuoja dėl savo kūrybos stiliaus, dirbtinai įtraukdami sudėtingas, modernias struktūras ir schemas, kurios partitūroje atrodo efektingai, tačiau klausantis kūrinio net nesigirdi. Aš visuomet esu linkęs rinktis paprastesnius sprendimus – juk jais galima perteikti didžiausią emocinį krūvį, ir atvirkščiai – pernelyg įmantri muzika nebūtinai bus emociškai paveiki. Man kūryboje svarbu suderinti įvairių praeities ir dabarties tradicijų įtakas, pačiame kūrybos procese svarbus vaidmuo tenka atminčiai, kurią suprantu ne tik kaip praeities relikvijų patirtį, bet ir kūrybinės energijos šaltinį. Mano muzika nesiremia kokia nors racionalia kompozicine sistema – man svarbu didelė įvairovė, greitai kaita, kontrastai, gyvybingumas, energija iš išraiškos betarpiškumas. Kitaip tariant, man muzikoje svarbiausia yra ne muzikos plėtra, o būsenų kaita.