Pasaulinė arfos žvaigždė Xavier de Maistre: „Iš pradžių pamilau arfos mokytoją, o tik vėliau patį instrumentą“

Xavier de Maistre nuolat kviečiamas koncertuoti su aukščiausio lygio orkestrais visame pasaulyje ir bendradarbiauja su pasaulinio garso dirigentais. Prestižinis muzikos žurnalas „Gramophone“ rašė: „Xavier de Maistre yra aukščiausio lygio virtuozas – itin muzikalus atlikėjas, gebantis atskleisti įspūdingą niuansų spektrą“. Tad šis koncertas – unikali galimybė išvysti ir gyvai išgirsti vieną ryškiausių šiandienos atlikėjų.

Artėjant koncertui, kviečiame iš arčiau susipažinti su Xavier de Maistre asmenybe:

Kas Jus paskatino pasirinkti groti arfa, kuri stereotipiškai laikoma garbingų šeimų mergaičių instrumentu?
Mano tėvai buvo mokytojai. Mama labai liūdėjo, kad pati vaikystėje negrojo jokiu instrumentu – todėl nusprendė, kad jos vaikai mokysis muzikos. Taigi atsidūriau muzikos mokykloje. Prancūzijoje muzikos mokymas prasideda teorija, metus mokiausi tik solfedžio. Jį mums dėstė arfos mokytoja. Man ji taip patiko, kad nusprendžiau groti arfa. Taigi iš pradžių pamilau arfos mokytoją, o tik vėliau patį instrumentą. Be to, norėjau išskirtinio instrumento – tokio, kuris nebūtų toks įprastas kaip fortepijonas ar smuikas. Arfa tam puikiai tiko.

Esate baigęs ekonomikos ir politikos mokslus. Kaip nusprendėte pasukti profesionalaus muziko keliu?
Mano šeima – akademikai, esu pirmasis muzikantas šeimoje. Prestižiniame Prancūzijos universitete ir Londono ekonomikos mokykloje studijavau ekonomiką ir politiką. Mano tėvai nepritarė muziko karjerai. Tačiau man labai patinka būti scenoje. Būdamas 16 ar 17 metų, jau laimėdavau konkursus. Kai gyvenau Londone, dažnai eidavau į „Covent Garden“ klausytis operų. Tada supratau, kaip labai man trūksta arfos. Pagalvojau: tai, ką studijuoju, yra įdomu, bet tai nėra mano gyvenimas – saviraiškai man reikia kažko kito. Ir jei negaliu be savo arfos ištverti net kelių mėnesių, galbūt tai kažką reiškia – gal turėčiau dar kartą pabandyti eiti šiuo keliu. Taip pat tuo metu sutikau garsų XX a. arfininką Nicanorą Zabaleta ir jis man pasakė: „Žinai, verslininkų ir teisininkų yra labai daug, bet toks arfininkas kaip tu – tik vienas.“ Tai man suteikė daug pasitikėjimo savimi ir pagalvojau: gerai, aš pabandysiu.

Be jokios abejonės, mums, arfininkams, būtina plėsti repertuarą. Kai palikau Vienos filharmoniją ir pradėjau solisto karjerą, visi mane gąsdino, kad bus sunku, o agentai ir įrašų kompanijos svarstė, kaip apskritai būtų galima „parduoti“ arfininką. Skirtingai nuo smuikininkų ar pianistų, turiu pats kurti aranžuotes arba prašyti kompozitorių sukurti naujos muzikos. Vis dėlto galiu suteikti publikai naujumo pojūtį, nes jiems tai dažnai tarsi didelis atradimas. Pavyzdžiui, savo Mozarto albume arfai aranžavome Koncertą fortepijonui Nr. 19. Fortepijono muziką pritaikyti arfai yra gana paranku, nes abiem instrumentams reikia dešinės ir kairės rankų koordinacijos, leidžiančios kurti polifoninę muziką.

Reputacija, kurią įgijau, dabar man leidžia kreiptis į garsiausius mūsų laikų kompozitorius ir prašyti jų parašyti kūrinių arfai. Jūs puikiai žinote, kad šiandien nauji kūriniai neatsiranda savaime – tam reikia institucijų paramos ir geros kompozitorių bei jų atlikėjų reputacijos. Man tai vis dar tarsi kliūčių ruožas: kartais naujo koncerto tenka laukti trejus ar ketverius metus. Be to, daugelis kompozitorių bijo arfos ir mano, kad, jei priims užsakymą, jį parašyti užtruks tris kartus ilgiau nei fortepijono koncertą.

Jūs pavertėte arfą tikru soliniu instrumentu – pakėlėte ją į aukštesnį lygį ir tapote tikru arfos ambasadoriumi.
Kartais pagalvoju, kad būtų nuostabu groti fortepijonu – galėčiau atlikti Beethoveno, Chopino ir kitų kompozitorių didžiuosius koncertus. Kita vertus, man atrodo, kad kaip tik būdamas arfininku galiu atlikti svarbesnį vaidmenį, nes galiu kurti kažką naujo. Stengiuosi būti savotišku ambasadoriumi ir atverti naujas duris. Dabar atsirado daugiau galimybių ir kitiems arfininkams, nes renginių organizatoriai mato, kokia sėkminga gali būti arfa, o publika labai mėgsta jos skambesį ir išvaizdą. Tikiuosi, kad man pavyks atverti dar daugiau naujų durų.

Kai groju koncertą, dažniausiai turiu savo viziją, kaip kūrinys turi skambėti. Šį repertuarą labai gerai žinau. Tad dažniau linkstu į vadovavimą. Kita vertus, pasikliauju dirigentu, kad mus visus sujungtų. Jei gerai vienas kitą suprantame, viskas puikiai pavyksta. Muzika nėra statiška, niekada nepavyks sugroti kūrinio du kartus visiškai taip pat. Grodamas su orkestru mėgstu išbandyti naujus dalykus, reaguoti į kitus muzikantus – kitaip darosi nuobodu. Nuostabu būti solistu, nes kas savaitę galiu groti su vis kitu orkestru. Taip visada ko nors išmokstu ir tai padaro mano gyvenimą įdomų.

Su Riccardo Muti. Jis labai kuklus žmogus, visada pirmiausia galvojantis apie muziką. Nikolausas Harnoncourtas taip pat labai įdomus ir puikiai išmano stilių. Danielis Barenboimas – tikras genijus, viską moka mintinai.

Muzika man reiškia dalijimąsi, emocijas, ji – svarbiausias dalykas mano gyvenime. Bet nesiklausau muzikos visą laiką. Namuose net neturiu CD grotuvo, nuolat neklausau radijo. Po ilgų repeticijų noriu tylos, kad galėčiau susikaupti. Muzikantas niekada nesiklauso muzikos kaip fono. Jis visada klauso ir galvoja, ką galima patobulinti. Muzika suteikia mano gyvenimui jausmingumo, ji mano saviraiška, bet tyla taip pat labai svarbi.

Kai buvau jaunesnis, irklavau universiteto komandoje. Dabar tam nebeturiu laiko. Nors daug keliauju, vis tiek kasdien sportuoju salėje. Dievinu architektūrą, domiuosi nekilnojamuoju turtu. Stengiuosi rasti tam tikras erdves, jas perdarau, pagyvenu porą mėnesių ir parduodu, kad nusipirkčiau kitas. Taip pat mėgstu lankytis gražiose vietose. Mūsų gyvenimo privalumas tas, kad daug keliaujame ir gauname daug įkvėpimo. Dažnai apsistojame prabangiame viešbutyje ir pamatome puikių interjero idėjų. Dažnai turime galimybę aplankyti gražiausias bažnyčias ar pilis, kuriose koncertuojame. Tai puikus įkvėpimo šaltinis.