– Kaip jaučiatės įvertinti žiūrovų ir teatro bendruomenės? Kokias mintis, emocijas jums kelia šis apdovanojimas?
Eleonora Koriznaitė: Jaučiuosi puikiai – džiugu ir smagu sulaukti tokio tiek žiūrovų, tiek teatro bendruomenės įvertinimo ir palaikymo. Manau, kad aktoriui visada malonu būti įvertintam – juk mūsų darbas ir yra žiūrovams, o ne pačiam sau. Džiaugiuosi, kad šiais metais turėjau daug darbo ir turėjau galimybę sukurti tris visiškai skirtingus personažus.
Albinas Kėleris: Apdovanojimo nelaukiau ir nesitikėjau, net nenujaučiau. Galva tuo metu buvo užimta gan netikėta žinia, kad esu nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, taip pat tuo metu vykusia premjera „Pereigos ritualai“. Būti pripažintam savam krašte yra labai maloni staigmena.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami 2025 metų vaidmenis? Ar buvo procesų, kurie išbandė jūsų, kaip aktorių, sceninius gebėjimus?
E.K.: Visi procesai turėjo savų iššūkių. Režisieriaus Adomo Juškos spektaklyje „Priešinimosi melancholija“ gavau išties sudėtingą Pflaumnės vaidmenį. Romane veikėja beveik neturėjo teksto, režisierius kvietė jį kurti kartu. Labai sudėtinga, bet kartu ir labai įdomu yra tai, kad šis režisierius visada laukia aktorių pasiūlymų, jam įdomus aktoriaus požiūris į personažą.
Procese buvo labai daug improvizacijos. Repeticijoje galvojau, kad veikėja tiesiog išlipa iš traukinio ir tuo ir baigiasi scena, o režisierius staiga sako „kalbėkite, kalbėkite“. (Juokiasi.) Galiausiai išėjo taip, kad iškalbėjau visą pradinį monologą. Kiek esu dirbusi teatre, niekada neturėjau tokio darbo proceso.
A.K.: Prisimenant kūrybinius procesus į galvą nešauna nė vienas išskirtinių iššūkių. Tiesiog ramiai dirbau savo darbą.
Susiję straipsniai
– Kaip apibūdintumėte vienas kitą kaip aktorius?
E.K.: Tai puikus, nuostabus aktorius, tikro teatro ir minties atstovas. Tai aktorius ir partneris, kuriuo visada gali pasitikėti. Jis visada tave palaikys, o jei pamirštum tekstą ar mizansceną, – išgelbės.
A.K.: Eleonora yra puiki aktorė, patikima partnerė. Su ja gera vaidinti scenoje. Nuoširdžiai Eleonorai linkiu vaidmenų, vertų jos talento ir sukauptos žmogiškos ir aktorinės patirties.
Praėjusiais metais, spektaklyje „Arrivederci“ Eleonora parodė, kaip atsakingai ir greitai ji gali paruošti vaidmenį, ji parodė visą savo talentą ir profesionalumą. Kadangi šis vaidmuo buvo įvedimas, mes, spektaklio komanda, esame jai labai dėkingi.
– Ar matote kokią nors kolegos aktorinę savybę, kurią patys norėtumėte turėti?
E.K.: Žinoma – tai yra beprotiškas darbštumas. Teatras yra Albino namai – kaskart kai ateinu į teatrą, sutinku jį. Net jeigu jis ir nieko nerepetuoja, vis tiek yra teatre, dirba su savimi. Taip pat išskirčiau jo begalinį susikaupimą repeticijų metu.
A.K.: Eleonora yra darbšti, kruopštii, atsakinga, ką jau kalbėti apie jos prigimtinius duomenis ir talentą. Man visada imponuoja jos rimtas požiūris į savo profesiją.
– Kokia svarbiausia pamoka, kurios jus išmokė teatras?
E.K.: Išmokė kantrybės, ramaus laukimo, neturėti perdėtų ambicijų.
A.K.: Kantriai dirbti. Kartais net nieko nesitikint.
– Kokie jūsų ateities planai? Gal jau galite išsiduoti, ko žiūrovams iš jūsų laukti artimiausiu metu?
E.K.: Negaliu išsiduoti, nes nežinau. Jau nebe jaunystė, reikia džiaugtis tuo, ką duoda likimas. Mano planai yra džiaugtis tuo, ką kuriu dabar.
A.K.: Aktorius planų neturi, juos turi teatro vadovybė. Dabar parengiau vaidmenį „Pereigos ritualuose“, o kas laukia ateityje, nė nenutuokiu.