Scenografiją ir kostiumus šiam spektakliui kuria Paulė Bocullaitė. Pasakodamas apie tai, kaip kilo spektaklio apie laikinumą ir nesibaigiančias laimės paieškas idėja, režisierius sakė: „Su Paule perskaitę Antano Maceinos „Jobo dramą“ supratome, kad laike laimė yra neįmanoma todėl, kad laimė pagal apibrėžtį yra tai, kas nesibaigia. Tad tikra laimė turėtų būti ten, kur nebėra laiko, o jo nebėra tik anapus, nes viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu. <...>
Kartu su Paule – spektaklio bendraautore – ėmėme ieškoti siužetinės linijos ir, regis, ji sugalvojo bandymą atkurti praėjusią legendą. Pakartoti tai, kas praėjo. Tada bandėme ieškoti to legendinio spektaklio, kurį visi laikytų tuo „esminiu legendiniu lietuvių spektakliu“.
Apie spektaklio idėją, kontekstus, gyvenimą teatralų šeimoje ir scenografijos bei kostiumų pasirinkimus P.Bocullaitė kalbėjosi su Daiva Šabasevičiene.
D.Matvejevo nuotr.
– „Lietuvių mirties pranešimai: vieno spektaklio istorija“ – ketvirtas jūsų spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Lig šiol scenovaizdžius kūrėte spektakliams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių pasakojimą ir Birutės Žilytės iliustracijas (2016 m.), „Žalia pievelė“ pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus (2017 m.), „Nežinoma žemė. Šalčia“ pagal šalčininkiečių pasakojimus (kartu ir kostiumus; 2018 m.). Intensyvūs darbai iki pirmojo COVID-19, vėliau – pauzė. Ką išgyvenote per šį laiką, kol vėl sugrįžote į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą?
– Gyvenime įdomiai susiklostė: vienu metu užgriuvo labai daug dalykų: tapau mama, kovidas ir daug asmeninių, šeimyninių aplinkybių sukrito. Tokių, kad teatras iš gyvenimo dingo labai staigiai ir buvo labai įdomu, nes iki to momento jau buvau taip įsisukusi, kurdama spektaklį po spektaklio, kad išvis net nespėdavau pagalvoti, ką aš darau. Tiesiog inercija atsirado.
Dar prieš kovidą buvo uždaryti teatrai, po sūnaus gimimo negalėjau vaikščioti į spektaklius. Tai buvo naujas jausmas, kad tas teatras gal ir nebūtinas. Iki tol buvau įkritusi į tokią būseną, kad reikėjo sekti visus teatro įvykius, viską žinoti, matyti. Teatro tokia specifika: kuriant užsidarius juodoje dėžutėje truputį išsikreipia pasaulio matymas. Tik išėjusi iš tos dėžutės supratau, kad mano matymas krypo tam tikra linkme. Man patiko ta pertrauka, ji buvo naudinga. „Lietuvių mirties pranešimai...“ – pirmas spektaklis po šešerių metų pertraukos.
Aš net nesu scenografė. Vilniaus dailės akademijoje esu baigusi grafiką. Iliustracija yra mano sritis. Todėl per šį laiką piešiau, kūriau plakatus, grafinį dizainą. Šie darbai – asmeniniai, jie lengviau pasidaro, ypač turint vaikų. Tai aš visą laiką dirbau. Turėjau tam galimybę: su Karoliu dalydavomės dieną pusiau, kad kiekvienas galėtume dirbti, kurti.
D.Matvejevo nuotr.
– Įdomūs sutapimai: ir ankstesni, ir dabartinis spektaklis kuriami pagal pasakojimus. Kuo ypatingas šis literatūrinis žanras teatro pasaulyje?
– Visi šie spektakliai skirtingi. Tiesą sakant, man įdomiau dirbti su medžiaga, kuri turi dokumentalumo. Nesu nusistačiusi ir prieš kitokią medžiagą, bet su tokia man tiesiog lengviau sekasi, negu su fikcijos pasakojimais.
Kaip žiūrovė aš nepripažįstu ketvirtos sienos teatre. Žinau, kad daug kas gali kitaip žiūrėti spektaklius, bet aš netikiu, kai scenoje mane bando apgauti – tai yra kitas laikas, kita erdvė, o ne čia pat gyvai prieš mane vykstantis dalykas. Kiekvieną kartą, kai tekdavo kurti spektaklį pagal konkrečią pjesę, nuolat išgyvendavau tam tikrą kovą: ką aš čia darau? O tai, kas turi dokumentalumo, medžiaga, kuri atnešama iš čia pat esančio žmogaus, – tai man artimiau.
D.Matvejevo nuotr.
– Sukūrėte keliolika spektaklių, o kokia buvo pradžia?
– Tėtis [Sergejus Bocullo] – scenografas, mama [Daiva Stubraitė] – aktorė, visa vaikystė teatre. Paradoksas: jie sukūrė tokią terpę, kad aš nemėgau teatro. Man jis asocijavosi su slogiais dalykais: visi pervargę, daug emocijų ir dažniausiai jos būdavo neigiamos.
Nuo mažų dienų girdėdavau tėvų diskusijas virtuvėje, ir man atrodydavo, kad jie piktai šneka, kad juos kažkas slegia, o jie tiesiog aistringai kalbėdavosi. Aš nesuprasdavau. Nemėgau, vengiau teatro turbūt iki dvidešimt vienų metų.
Bet nori nenori, kadangi pažįstamų ratas – teatro žmonės ir kažkas per kažką sužino, o aš dar piešiau, tai ir sulaukiau pasiūlymo iš Vido Bareikio, su kuriuo susipažinau per mamą, – jie vaidindavo kartu. Jis ieškojo scenografo spektakliui „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ (2011 m.). Buvo pasidaręs mini konkursėlį, kalbino kelis žmones, nuo to ir prasidėjo mano teatras. Tik tada, tik pradėjusi dirbti, teatrą pamėgau ir ėmiau juo domėtis.
D.Matvejevo nuotr.
– Nors buvę spektakliai sukurti taip pat pagal pasakojimus, bet visų vaizdiniai sprendimai labai skirtingi. Nuo ko tai priklauso – nuo temos, erdvės, biudžeto?
– Nuo temos ir nuo dramaturgijos. Manau, scenografijos užduotis ir yra išversti dramaturgiją į vizualią kalbą ir tarnauti grynai dramaturgijai. Šiame darbe nepripažįstu stiliaus turėjimo. Nesakau, kad turėti savo stilių – kažkas neteisinga, bet visada siekiu vaizdą adaptuoti prie konkrečios medžiagos. Kadangi visos medžiagos skirtingos, tai ir scenovaizdžiai skirtingi. Bet man visada svarbu atrasti raktą, bendrą vardiklį, kuris taptų vizualine išraiška visos tos medžiagos, su kuria dirbu.
– „Lietuvių mirties pranešimuose“ LNDT Didžioji scena tampa scenovaizdžio dalimi. Gal galėtumėte plačiau pristatyti šį scenografinį sprendimą?
– Kalbant apie šį spektaklį ir jo scenografiją įdomu tai, kad scenografija yra sudėtingiausias sugalvotas šio spektaklio komponentas, nes viskas gana paveiku ir be nieko. Kai buvo skaitymas „Versmėje“ (2024 m.), atrodė, kad buvusio vaizdo galėtų ir užtekti, ir tai būtų įdomu.
Dabar tenka sunki užduotis, kaip nepagadinti to, kas ir taip veikia, sceną apkraunant papildomais daiktais ir vaizdais. Atsakiau sau, ką scenografija turi suteikti šiam spektakliui – tokį dėmenį, kurio skaitymuose nebuvo, kuris galėtų praturtinti visą pjesę. Tai yra staigus sukonstravimas kažkokio pasaulio ir tuoj pat – galimybė jį sugriauti, apnuoginti, kaip teatro mašineriją. Čia toks raktas ir yra.
Susiję straipsniai
– Spektaklyje intensyvi scenų kaita, kuri sulėtėja persikėlus į aktorės, jūsų mamos Daivos Stubraitės, namus. Gyvenimiškus siužetus tarytum nušluoja vieno žmogaus išgyvenimai. Kas buvo sunkiausia derinant skirtingų vaizdinių paletę?
– Viena pagrindinių spektaklio temų – visko laikinumas. Greitas, kartais net kiek destruktyvus scenų kismas reikalingas šiai temai atskleisti, lyg kiekvienas epizodas įtrauktų į savo pasaulį ir po akimirkos išstumtų lauk. Tempas sulėtėja tik kai laikinumui priešinama amžinybė – apie tai ir yra scena su mano mama.
Kuriant vaizdinius svarbu, kad tas kismas slystų kaip per sviestą – lengvai, ne mechaniškai, ne sunkiai, bet organiškai. Iš tų pačių objektų reikia sukurti daugybę skirtingų atmosferų – tai nelengva. Iš gryno realizmo pereinama į nuogą minimalizmą, vėliau staiga viskas peršoka į siurrealizmą ir t. t.
Išraiškos priemonių gausa didelė ir skirtinga, sakyčiau, tai netgi yra šio kūrinio pamatas. Jį statydami su Karoliu daug sau leidžiame, nebijome eklektikos. Spektaklis veikia ir kaip tam tikra Lietuvos teatro istorijos ekspozicija, jame daug atpažįstamų komponentų iš kitų labai skirtingų lietuviškų spektaklių.
Galiausiai ir pats teatras, būdamas efemeriškiausias iš visų menų, yra idealus laikinumo temai. Dėl to naudojamės ir visa jo technine baze, tarsi kurdami papildomą veikėją.
– Kokiu principu sukurti personažų kostiumai?
– Realizmo. Kostiumai kuriami kaip kine, kad būtų kuo mažiau pastebimi, atrodytų taip pat organiškai, todėl, kad visas veiksmas kuriamas taip, kad nesuprastum, ar čia iš tikro vyksta repeticija, ar spektaklis. Bet kokia maniera kostiumuose gali trukdyti. Tik keliose vietose kostiumai yra teatrališkesni.
D.Matvejevo nuotr.
– Kuriant kostiumus daugiau galvojama apie dramaturgijoje išrašytus personažus ar apie konkrečių aktorių individualias savybes?
– Ir taip, ir taip.
– Apie spektaklį buvo mąstoma ilgai. Ar pirminis sumanymas per šį laiką keitėsi, ar tvirtėjo?
– Šiuo atveju didelio blaškymosi nėra, viskas – gana nuosekliai. Net tada, kai Karolis pradėjo rašyti pjesę, nebuvo daug blaškymosi, keitimų ir pergalvojimų. Tiesiog šitas kūrinys kažin kaip plaukia pats.