Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) balandžio 10, 11 ir 12 dienomis vyks premjeriniai sceninio veikalo „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ spektakliai.
Šiame kūrinyje bus proga susitikti ne tik su LNDT aktoriais, bet ir su talentinga artiste D.Stubraite, sukūrusia daug ryškių vaidmenų Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje.
Aktorė savo karjerą buvo priversta nutraukti 2018 metais dėl klastingos ligos – polineuropatijos. Naujajame spektaklyje D.Stubraitę žiūrovai matys vaizdo įraše.
Artėjant premjerai 64 metų D.Stubraitė sutiko atsakyti į keletą klausimų apie spektaklį, kuriamą jos žento dramaturgo ir režisieriaus Karolio Kaupinio ir dukros scenografės Paulės Bocullaitės.
– K.Kaupinio režisuojamame spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ jūs tapsite viena svarbiausių aktorių. Nors jus regėsime vaizdo projekcijoje, spektaklio turinio požiūriu tai bus lūžinis vaidmuo. Kaip jaučiatės artėjant premjerai?
– Kai Karolis pirmą kartą perskaitė pjesės apmatus, ji man pasirodė juokinga, lyg tai būtų tekstas iš Woody Alleno repertuaro.
Kai pamačiau nufilmuotą pjesės skaitymą, įspūdis buvo visiškai kitoks, tarsi tai būtų niekur teatro scenoje man nematytas žanras, kur fikcija pinasi su tikrove, praeities dokumentika veikia dabartinį sceninį veiksmą, aktoriai scenoje ir filmuoti vaizdai ekrane tarsi sudaro bendrą kraujotaką ir kaip atskiros dėlionės detalės kartu kuria naują gyvą būtybę, kurią galėčiau pavadinti teatru.
Akivaizdu, kaip mes vieni su kitais esame susiję, o dabartis ir praeitis tampa vienu. O kokia bus premjera, man pačiai smalsu.
– Kaip atsirado jūsų vaidmuo? Režisierius konsultavosi su jumis? Buvo bendrų pašnekesių?
– Kodėl režisierius pasirinko mane? Matyt, nerado kitos tokios geros paralyžiuotos aktorės. (Juokiasi.)
Susiję straipsniai
– Kokios mintys aplanko iš aktyvios karjeros Kauno valstybiniame dramos teatre laikų?
– Kai po spektaklio ištuštėjus teatrui įžengi į tamsią sceną, užplūsta gyva, šiurpiai bauginanti energija, apima baimė ir kyla klausimas: ką iš tiesų mes čia kuriame?
– Kaip jums atrodo, ką šiais laikais svarbu skelbti scenoje? Kokios temos ir literatūra turėtų skambėti?
– Džiaugiuosi, kai žmonės ryžtasi kalbėti apie mirtį.
Gyvenimas turi dvi atramas: gimimą ir mirtį. Pirmąjį mes pasiruošę švęsti amžinai, o antrąjį linkę nustumti į pasąmonės pakraščius, tarsi tai neegzistuotų, bent jau mums asmeniškai.
Mūsų vartotojiškoje gyvensenoje daugiau kalbama apie plastines operacijas, o ne apie mirtį. Kaip sakė viena išmintinga sena aktorė, „odą patempti, aišku, galima, o su marazmu ką daryti?“
Ignoruodami, neigdami tikrovę mes tampame dezorientuoti. Šiais laikais geometrine progresija didėjanti informacijos gausa gąsdina ir klaidina žmogų. Protas nesugeba apdoroti to srauto, sunku atskirti tiesą nuo melo.
Žmonės pasijunta nesaugūs, buriasi į socialinius burbulus, ieško į save panašių, kad jaustųsi patogiai.
Šie burbulai neturi tarpusavio sąlyčio taškų, tikrovė segmentuojasi skatindama konfliktus.
Kyla klausimas, ar aš tikiu tuo, ką matau, ar matau tai, kuo tikiu? Man atrodo, antrasis variantas tikslesnis.
– Jūsų personažas – dokumentinis, spektaklyje vaidinsite save. Kiek jums pačiai svarbus pasaulis, apie kurį paprastai žmonės nekalba?
– Vaiką nuo mažens pratina praustis, valytis dantis, bet nemoko minčių higienos. Man atrodo, labai svarbu pažinti save, tam gali pasitarnauti mintys apie mirtį, apie tai, kas esi, kur eini ir ko sieki.
– Visos formuluotės tam tikrame taške tampa išbaigtomis, neveiksniomis frazėmis. Bet gyvendami vis bandome apibrėžti, kas yra teatras, gyvenimas. Ar tai aktualu, jaudina? Apskritai kas yra laikinumas teatre ir gyvenime? Rodos, baigėsi spektaklis, bet jo gyvenimą tęsia mūsų išgyvenimai, patirti teatre. Ypač tai susiję su aktoriais, kurie, sukūrę vieną ar kitą sudėtingą vaidmenį, laikinumui yra atviri.
– Galima išardyti save kaip laikrodininkas laikrodį. Tuomet stebėtojas tavyje, nematydamas tiksinčių rodyklių, nesuvoks, kas yra laikas ir ar jis kur nors eina. Bet tai tik mintis, kuri kilo iš niekur ir į nieką nugrims. Tad gal ir mirtis yra tik mintis, gyvenanti mūsų galvoje?
Žinau: kol esu gyva, galiu, kad ir sunkiai, kontroliuoti savo galvos turinį. Aišku, tai reikalauja daug darbo. Bet po to, atėjus laikui, turinys kontroliuos mane.
– Ar įmanoma teatre išreikšti tai, kas siejasi su anapusybe, amžinybe?
– Amžini dalykai? Amžina yra tik kaita. Teatras yra laikiniausias iš visų menų. Kalbu su gyvaisiais, mirusieji patys viską žino.
* * *
Bando atkurti legendinį spektaklį
K.Kaupinio spektaklyje pagal jo paties pjesę „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ vaizduojamas būrys teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį.
Darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų. Viltis, kad laikiname pasaulyje įmanoma pasiekti amžiną laimę, kūrėjus po truputį įkalina pragaru virstančiame teatre – amžinai laikiname spektaklyje.
Spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“, be D.Stubraitės, vaidina R.Samuolytė, D.Gavenonis, V.Martinaitis, J.Budraitis, N.Savičenko, Š.R.Meliešius, V.Juozaitytė, A.Zabotkaitė, M.Čižauskas.