Režisierius Antanas Obcarskas gilinosi į toksiškus santykius teatre

Spektaklio centre – garsus choreografas Gabrijelis. Apie jį kuriamas dokumentinis filmas – fiksuojamos naujo šokio spektaklio, skirto jo kūrybos trisdešimtmečiui, repeticijos.

Filmavimai staiga atveria kitokį žymaus menininko, kuris, kaip liudija anoniminiai šaltiniai, savo karjeros siekė žiauriais būdais, paveikslą. Taip atsiskleidžia nerimą kelianti kūrybos kaina, kai senieji repetavimo ir bendravimo principai, kuriais buvo pasiektas meninis Olimpas, staiga pasirodo itin problemiški ir žalojantys.

Spektaklio repeticijos sustoja, premjera pakimba ant plauko ir visai trupei kartu su Gabrijeliu ima kilti didelių abejonių dėl kūrybinės, moralinės ir apskritai žmogiškosios pozicijos.

„Mano meninė kelionė į Zagrebą žymi vieno didžiulio etapo pabaigą Lietuvoje ir kitokios kūrybos pradžią. Spektaklį kūriau pagal garsios šiuolaikinės kroatų rašytojos Tenos Štivičič pjesę „Rūgštis“. Dirbau tik su kroatais ir serbais. Man talkino lietuvė scenografė Barbora Šulniūtė.

Visas laikas buvo skirtas tyrinėjimui, kas aš esu, už ką atsakingas ir kur einu. Jokio konteksto, jokių pažinčių, simpatijų, antipatijų, nusistatymo, nuolaidžiavimo. Vien kūryba – nuo ryto iki vakaro“, – pasakojo A.Obcarskas.

Zagrebe jis visą dėmesį skyrė aktorių darbui, vaidybos tikslumui. Esminė tema tapo atsakomybė. Tai tam tikra atsvara totalinei suirutei politiniame, kultūriniame ir dvasiniame pasaulyje.

„Kurdamas galvojau apie mūsų dabartį, kultūros protestą, neįtikėtiną, net buką principingumą, kurį stebime Seime ir politinėje arenoje. Ar gali žmogus, esantis galios pozicijoje, pripažinti, kad klydo? Ar gali režisierius pripažinti nesėkmę? Ar gali choreografas pripažinti, kad jo darbo metodai kankina žmones? Ar gali prezidentas ar koks kitas vadovas imti ir pasakyti: aš jums meluoju, man jūs nerūpite, visus sprendimus darau tik dėl savęs?

Bandžiau būti visiškai sąžiningas savo paties atžvilgiu. Kodėl kuriu? Kodėl režisuoju? Dėl šlovės ar dėl pinigų? O gal yra kokia aukštesnė prasmė? Ką teatras gali padaryti, kai krinta bombos? Tokie apmąstymai lydėjo kuriant spektaklį“, – kalbėjo A.Obcarskas. („Sostinė“)