Kiekviena iš dešimties G. Mahlerio simfonijų, rašytų nuo 1884 m. iki pat kompozitoriaus mirties 1911 m. (paskutinė nebaigta), kaip ir keletas kitų jo orkestrinių opusų, yra reikšmingi Europos simfoninės muzikos artefaktai. G. Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras yra atlikęs visą G. Mahlerio simfonijų ciklą, taigi ir Penktąją simfoniją, tačiau rekonstruotoje LVSO koncertų salėje ji dar nebuvo skambėjusi. Atsivėrusios akustinės galimybės leido išgirsti šį monumentalų veikalą naujai – ne tik jo didingą skambesį, kai groja visas didžiulis orkestras, bet ir epizodus, skirtus kameriškesniam atskirų instrumentinių grupių arba net solo instrumentų atlikimui. Subtiliuose kontrastuose ir slypi šio kūrinio grožis, kurį, visiškai pasinėrę į šią muziką, sugebėjo išryškinti orkestras ir jo meno vadovas.
G. Mahleris (1860–1911) buvo ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas. Tiesą sakant, jam gyvam esant jis buvo labiau pripažintas kaip atlikėjas, nei kūrėjas. Rašydamas Penktąją simfoniją 1901–1902 m., jis ėjo svarbias Vienos rūmų operos (Wiener Hofoper) direktoriaus pareigas, taip pat buvo Vienos filharmonijos orkestro pagrindinis dirigentas. Diriguotas repertuaras – pirmiausia Richardo Wagnerio operos bei visas turtingas austrų simfoninės muzikos palikimas – negalėjo nedaryti įtakos paties G. Mahlerio kūrybai. Jo simfonijų stilius, apibrėžiamas vėlyvojo, t. y. brandaus, išvešėjusio, romantizmo sąvoka, yra sugėręs ir didingą Antono Brucknerio simfonijų polėkį, ir jaudinantį Johanneso Brahmso simfonijų romantizmą, ir, žinoma, Vienos klasikų palikimą – visų pirma, Ludwigo van Beethoveno orkestrinio stiliaus atradimus.
Savotiškai absorbavęs ankstesnių meistrų įtakas ir inspiracijas, G. Mahleris savo muzika pats tapo vienietiško stiliaus ir austriškojo simfonizmo simboliu, nors kelias iki pripažinimo jo išsvajotoje Vienoje nebuvo nei tiesus, nei paprastas. Ypatingą šios muzikinės sostinės dvasią G. Mahleris pajuto dar ankstyvoje jaunystėje studijuodamas Vienos konservatorijoje, tačiau jis buvo gimęs Bohemijoje žydų šeimoje, tad po studijų jam teko darbuotis kituose Habsburgų valdomos Austrijos-Vengrijos imperijos miestuose: Laibachu anuomet vadintoje Liublianoje, Olomouce, Lince, Prahoje, Leipcige, Budapešte, Hamburge. Kol galiausiai, pasikrikštijęs ir priėmęs katalikybę bei, kita vertus, sukaupęs įspūdingą profesinį bagažą, jis galėjo įsitvirtinti imperijos sostinėje Vienoje.
Susiję straipsniai
Galima teigti, kad įvairialypė G. Mahlerio tapatybė – tiek muzikinė, tiek dvasinė – atsispindėjo ir jo išplėtotose, muzikinių priemonių požiūriu maksimalistinėse simfonijose, kuriose galima išgirsti ne tik jo savitai permąstytas minėtų kompozitorių įtakas, bet ir žydiškos buitinės muzikos intonacijas bei polinkį į muzikinę ironiją ir groteską.
Kaip jau buvo minėta, Penktąją simfoniją G. Mahleris kūrė 1901 ir 1902 m., daugiausia vasaros mėnesiais savo atostogų rezidencijoje prie ežero Pietų Austrijoje, specialiai pastatyme mažame kūrybos namelyje. Apie 70 minučių trunkantis opusas prasideda kaip ir Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija – ryškiu trimito solo, kurį Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte įsimintinai ir tiksliai sugrojo orkestro trimitų grupės koncertmeisteris Algirdas Januševičius. Šioje simfonijoje apskritai netrūksta epizodų, skirtų solo instrumentams. Antai, trečioje kūrinio dalyje itin įspūdingai skamba valtornos solo, kurį koncerte atliko valtornų grupės koncertmeisteris Gediminas Abaris. Arba pizzicatto tema, kurią grojo orkestro koncertmeisteriai Dainius Puodžiukas ir Kristupas Keller, antrųjų smuikų grupės koncertmeisterė Toma Bandzaitytė-Puplauskė, altų grupės koncertmeisteris Rolandas Ramoslauskas ir kiti orkestro artistai.
Šioje simfonijoje svarbus vaidmuo tenka net iš baroko epochos ateinančiai kontrapunkto technikai – vienalaikio keleto melodinių linijų derinimo menui, kurio G. Mahleris „išmoko“ iš Johanno Sebastiano Bacho, nes jo muziką taip pat dirigavo.
Penktosios simfonijos partitūra buvo išspausdinta 1904 m. Leipcige, premjera įvyko tais pat metais Kelne, diriguojant pačiam kompozitoriui. Vėliau kūrinys buvo ne kartą perleistas, sulaukė kelių redakcijų. Nors simfonija penkių dalių, pirmoji „Trauermarsch“ („Gedulingasis maršas“) ir antroji „Stürmisch bewegt, mit größter Vehemenz“ („Audringai judant, su didžiausiu užsidegimu“) dalys traktuotinos kaip viena didesnė viso kūrinio padala. Trečioji dalis – šokio ritmu (valso ir lendlerio) prasidedantis „Scherzo. Kräftig, nicht zu schnell“ („Smarkiai, ne per greitai“), ketvirtoji, bene žinomiausia šios simfonijos ir apskritai G. Mahlerio kūrybos dalis „Adagietto. Sehr langsam“ („Labai lėtai“) ir pektoji „Rondo–Finale“.
Legendinis dirigentas Herbertas von Karajanas apie šią simfoniją yra pasakęs, kad jos klausantis pamiršti apie laiką: „Geras Penktosios simfonijos atlikimas – tai transformuojanti patirtis.“
Balandžio 17-ąją LVSO koncertų salėje tikrai nebuvo sunku pamiršti laiko tėkmę. Kūrinio atlikimas įtraukė dėmesį ir nepaleido iki pat paskutinės natos – ir ne vien dėl nuostabiojo „Adagietto“, ypač išpopuliarėjusio pasaulyje po Luchino Visconti filmo „Mirtis Venecijoje“ (1973) pasirodymo, kuriame buvo panaudota ši Penktosios simfonijos dalis. Visa įvairialypė simfonijos medžiaga G. Rinkevičiaus diriguojamo orkestro buvo pateikta lyg įtraukiantis romanas, kuriame persipina kelios siužetinės linijos.
Galima buvo mėgautis ne tik sodriu viso orkestro skambesiu – tarsi iš paukščio skrydžio perspektyvos, bet ir atskirų instrumentinių grupių meistrišku grojimu, pavyzdžiui, pučiamųjų atliekamu choralu arba kontrabosų, violončelių temomis, arba visų styginių ir arfos grojimu, kaip kad minėtame „Adagietto“. Klausantis šios dalies, atminty iškilo ir R. Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ preliudas, ir „Lohengrino“ įžanga, kur taip pat styginių grojimas nukelia į transcendenciją. Sykiu buvo įdomu išgirsti dirigento to vakaro interpretaciją, šią populiarią dalį pateikiant jautriai, jausmingai, bet ne infantiliai – besiliejantį grožį tarsi įstatant į tam tikrus objektyvumo rėmus.
Gausiai susirinkusi publika atlikėjams atsidėkojo audringais plojimais ir parodė, kad tokie reiklūs dėmesio opusai, kaip G. Mahlerio Penktoji simfonija, gali ir turi būti atliekami savo dispozicijoje turint tinkamą erdvę, kokia yra LVSO koncertų salė. Orkestras planuoja parengti visų vėlyvųjų R. Wagnerio operų atlikimus, sveikintina, kad nepamirštamos ir G. Mahlerio simfonijos. Belieka tikėtis ir kitų stambių simfoninių drobių iš neišsemiamo klasikos lobyno atlikimo.