Manuelis Legris stato „Pakitą“ Lietuvos baleto trupei

Baletas „Pakita“ – vienas iš klasikinio baleto repertuaro brangakmenių. Vis dėlto šio kūrinio, pirmą kartą pristatyto 1846 m. Paryžiaus operoje, likimas keistai paradoksalus: nūdienos žiūrovai lengviau atpažįsta divertismentinį Grand pas classique – 1881 m. baletmeisterio Mariuso Petipa pridėtą trečiąjį „Pakitos“ veiksmą, nei pačią „Pakitą“.

Ne išimtis – ir Lietuvos baleto gerbėjai, „Pakitos“ Grand pas classique pastatymą 2021 m. stebėję vasaros festivalyje „LNOBT Open“, o vėliau – ir teatro scenoje.

Ruošdamasis premjerai Vilniuje, į tai atkreipė dėmesį būsimosios premjeros choreografas M.Legris, dar 2018 m. iš Vienos valstybinės operos į LNOBT sceną perkėlęs savąjį „Korsarą“. Tačiau „Pakita“ – pirmasis baletas, kurį M.Legris kuria specialiai Lietuvos trupei.

„Baletas „Pakita“ dažnai siejamas su Grand pas classique. Šios dalies sąmoningai beveik nekeičiau – tai pernelyg žinoma ir atpažįstama struktūra, tad bandymas ją perkurti galėtų nustebinti ne pačia geriausia prasme. O visa kita balete – istorija, muzika, sceninis pasaulis – kuriami naujai. Kartu su dramaturgu Jeanu François Vazelle’iu sukūrėme naują libretą – norėjome „Pakitos“ istoriją paremti tikra istorine aplinka, faktais ir skaičiais“, – neslėpė prancūzų choreografas, buvęs ilgametis Paryžiaus nacionalinės operos baleto trupės primarijus.

„Pakitos“ veiksmas vyksta devyniolikto amžiaus vidurio Sevilijoje. Tuo metu Ispaniją valdė karalienė Izabelė II. Tapti karaliene jai padėjo karaliaus Ferdinando VII, jos tėvo, pakeistas įstatymas. Tačiau tam pasipriešino karaliaus brolis Karolis V, ir Ispanija ilgam skilo į dvi nesutaikomas politines stovyklas: legalistus, palaikančius Izabelę II, ir karlistus, remiančius Karolį V.

Šių stovyklų rezgamų intrigų fone ir vyksta romantiška gražuolės šokėjos Pakitos ir prancūzų pulkininko Liusjeno pažinties istorija, prasidedanti iškilmingame Karalienės Izabelės II vardu pavadinto tilto atidaryme.

Minėtą tiltą regėsime ir baleto scenografijoje, kurią, kaip ir spektaklio kostiumus, sukūrė prancūzų teatro dailininkas Jeanas Marcas Puissant’as. Tai – pirmasis jo darbas kartu choreografu M.Legris.

Karjerą pradėjęs kaip profesionalus šokėjas Štutgarto ir Birmingamo baleto trupėse, vėliau J.M. Puissant’as pasirinko teatro dailininko  kelią. Menininkas yra tapęs Pasaulio scenografų konkurso finalininku, Benois de la Danse konkurse buvo nominuotas geriausio scenografo kategorijoje.

Atskiro aptarimo verta „Pakitos“ muzika. Pasak premjeros muzikos vadovės ir dirigentės Marios Seletskajos, M.Legris pastatymo muzikinį pagrindą inspiravo 1846 m. „Pakitos“ kompozitoriaus Édouard‘o Deldevezo rankraštis. Vis dėlto atnaujintai dramaturgijai prireikė pertvarkyti ir baleto muzikinę struktūrą.

„Glaudžiai bendradarbiaujant su pianiste Maria Babanina, buvo sukurta nauja fortepijoninė partitūros versija – tokia, kuri patobulina pasakojimo tempą ir paryškina muzikinę progresiją, suteikdama baletui naują pagreitį ir dramaturginį aiškumą. Viso to rezultatas – „Pakitos“ versija, vienu metu ir ištikima savo ištakoms, ir spinduliuojanti šiuolaikiška gyvybe“, – teigė M.Seletskaja, Anglijos nacionalinio baleto muzikos vadovė ir šios trupės simfoninio orkestro vyriausioji dirigentė.

Papildomos muzikinės intrigos būsimai premjerai suteikia ištraukos iš devyniolikto amžiaus baleto kompozitorių repertuaro: tai Cesare’s Pugni, Ludwigo A.Minkaus, Adolphe’o Adamo ir Friedricho Burgmüllerio muzika, kruopščiai supinta į vientisą muzikinį pasakojimą.

Įdomu, kad, kaip ir premjeros dailininkas J-M. Puissant’as, M.Seletskaja savo karjerą pradėjo šokdama baletą – buvo Berlyno valstybinio baleto, Ciuricho baleto ir Flandrijos karališkojo baleto trupių solistė, tarptautinių Vaganova-Prix ir Helsinkio baleto konkursų laureatė. Tad „Pakitos“ statytojų komandoje – net trys tarptautinės baleto scenos profesionalai.