Gimęs neturtingo muzikanto šeimoje Hamburge, J. Brahmsas (1833–1897) pasižymėjo itin griežta savikritika – žinoma, kad kompozitorius negailestingai naikino savo ankstyvuosius juodraščius, kol pasiekdavo, jo nuomone, techninį ir estetinį tobulumą. „Vokiškasis Requiem“ tapo esminiu lūžio tašku jo karjeroje ir galutinai įtvirtino J. Brahmso, kaip vieno iškiliausių savo kartos kompozitorių, reputaciją ir išpildė Roberto Schumanno pranašystę apie J. Brahmso genijų.
Po itin sėkmingų kūrinio premjerų kompozitorius sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo viena ryškiausių figūrų Vienos muzikiniame gyvenime.
Susiję straipsniai
Kūrinio gimimas truko daugiau nei dešimtmetį (1857–1868 m.) ir buvo pažymėtas skaudžių asmeninių kompozitoriaus netekčių. Pirmuoju impulsu šiam kūriniui tapo artimo draugo, mokytojo ir kolegos R. Schumanno liga bei mirtis 1856-aisiais, tačiau skaudžiausias ir galutinis postūmis buvo J. Brahmso motinos Christiane mirtis 1865 m. J. Brahmsas, skubėjęs iš Vienos į Hamburgą, taip ir nespėjo paskutinį kartą pamatyti ją gyvą.
Kompozitorių persmelkęs sielvartas subrandino idėją sukurti kūrinį, kuris padėtų išgyventi gedulą su dvasine ramybe ir viltimi.
„Vokiškojo Requiem“ premjera įvyko Brėmeno katedroje 1868-ųjų Didįjį penktadienį ir tapo visišku triumfu. Susirinko daugiau nei 2500 klausytojų, o kritikai vienbalsiai pripažino kūrinį šedevru, prilygstančiu J. S. Bacho ir L. van Beethoveno darbams.
Nors „Vokiškasis Requiem“ iš pradžių sulaukė ir kritikos, šiandien šis kūrinys yra neatsiejama pasaulinio repertuaro dalis.
„Vokiškasis Requiem“ radikaliai pakeitė patį žanro supratimą. J. Brahmsas atsisakė tradicinio katalikiško lotyniško teksto apie Paskutiniojo teismo dieną ir Dievo rūstybę (lot. Dies irae). Būdamas puikus Šventojo Rašto žinovas, jis pats iš vokiškosios Martino Liuterio Biblijos atrinko tekstus, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas ne maldoms už mirusiuosius, o paguodai likusiems gyviesiems.
Tiesa, pats kompozitorius ne kartą yra pabrėžęs, kad kūrinį mieliau būtų pavadinęs „Žmogiškuoju Requiem“ (vok. Ein menschliches Requiem), nes jo nešama žinia peržengia religines ar tautines ribas. Nors Dievas išlieka vilties ir paguodos šaltiniu, visą kūrinį persmelkia šviesi, humanizmo kupina atjauta.
Struktūriškai kūrinį sudaro septynios dalys, kurios išsidėsčiusios simetriškai, sudarydamos didingą dvasinę arką. Kūrinys prasideda tamsiomis, giliomis spalvomis – pradžioje negroja smuikai, skamba tik altai, violončelės ir kontrabosai, sukurdami mistinį, prislopintą skambesį.
Choras įstoja žodžiais: „Palaiminti tie, kurie liūdi, palaiminti, kurie sielvartauja, nes jie bus paguosti.“ Antrą dalį sudaro šiurpą keliantis laidotuvių maršas, kuriam parašyti kompozitorius naudojo dar 1854 m. simfonijai sukurtą medžiagą.
Trečioje kūrinio dalyje baritono solo kartu su choru kelia klausimą apie gyvenimo laikinumą, o kulminaciją pasiekia įspūdinga fuga, kurioje visos partijos pinasi virš vienos, nenutrūkstamos boso natos, simbolizuojančios Dievo rankos tvirtybę.
Ketvirtoje dalyje – „Kokios mielos yra tavo buveinės“ – kūrinys nušvinta. Tai populiariausia Requiem dalis, kupina lyriškumo ir ramybės. Penktąją Requiem dalį kompozitorius skiria soprano solo partijai, kuri buvo pridėta vėliausiai, po pirmosios premjeros. Ji tiesiogiai siejama su motiniška meile.
Dramatiškiausias momentas, pranašaujantis Prisikėlimą, yra kūrinio šeštoji dalis. Čia pasigirsta trimitai, užduodamas retorinis klausimas: „Kurgi, mirtie, tavasis geluonis? Kurgi, pragare, tavo pergalė?“
Dramatiškiausias momentas, pranašaujantis Prisikėlimą, yra kūrinio šeštoji dalis. Čia pasigirsta trimitai, užduodamas retorinis klausimas: „Kurgi, mirtie, tavasis geluonis? Kurgi, pragare, tavo pergalė?“
Paskutinėje, septintoje dalyje, ratas užsidaro: muzika grįžta į tą pačią ramybę, kuri buvo girdima dar pirmoje dalyje. Muzikinė kelionė užbaigiama žodžiais: „Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje“.