Scena – ne tik suvaidintų emocijų ir dramų liudininkė. Kartais joje vyksta tikros tragedijos. Žiūrovai net nepastebi, kada suvaidintas ašaras pakeičia tikra rauda.

Per koncertą Vokietijos mieste Bad Kisingene 2000-aisiais scenoje sukniubo smuikininkas Raimundas Katilius – jį pakirto širdies infarktas. R.Katilių ištiko jo mokytojo profesoriaus Aleksandro Livonto, mirusio prieš 25 metus, likimas.

Scena – negailestinga. Ją menininkai lygina ir su nuodais, ir su narkotikais, tačiau pastebi, kad žmogus, kartą įkliuvęs į jos pinkles, neišsikapstys. Nerašyta teatro taisyklė – spektaklis bet kokiu atveju turi įvykti.

Prie aktoriaus ir režisieriaus Algirdo Latėno kojų nebaigęs monologo Vilniaus jaunimo teatro scenoje 1989-aisiais sukniubo Rolandas Butkevičius.

[[ge:lrytas:lrytas:41307045]]

„Štabskapitone, kelkitės!“ – į aktorių kreipėsi A.Latėnas ir suprato, kad R.Butkevičius guli ne todėl, kad yra įsijautęs į vaidmenį.

„Mirtis scenoje aktoriui – Dievo ženklas“, – buvo įsitikinęs ir aktorius bei dainininkas Vytautas Kernagis. 1980-aisiais Kauno akademinio dramos teatro užkulisiuose, laukdamas išėjimo į sceną, mirė jo tėvas aktorius Aleksandras Kernagis.

2000-ųjų kovo pabaigoje aktorius Dainius Kazlauskas per spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“ premjerą Nacionaliniame dramos teatre vaidino sukandęs dantis. Likus kelioms dienoms iki premjeros aktorius per repeticiją patyrė traumą. „Aktorius negali sirgti“, – ką tik grįžęs iš ligoninės tvirtino D.Kazlauskas.

Kino ir teatro aktoriui Vytautui Tomkui 2000-aisiais teko atlikti sunkią klubo sąnario operaciją. Sveikatos problemų jam atsirado dar jaunystėje, kai buvo filmuojami rizikingi triukai.

Kauno akademinio dramos teatro režisierei Neriai Karpuškaitei net ir veriantis stuburo skausmas nesutrukdė baigti spektaklio. Nepaisant to, kad bandant vieną iš spektaklio dekoracijų režisierei dviejose vietose lūžo stuburas, vaikai „Pasaką apie Lego miestą“ išvydo numatytu laiku.

Aktorė Gražina Balandytė kvatodama prisiminė įvykį scenoje, galėjusį virsti tragedija. Vilniaus jaunimo teatre per spektaklį „Kelionė į Meką“ plykstelėjo liepsna. Po to ji įtikino teatro vadovybę, kad užkulisiuose per šį spektaklį turi budėti gaisrininkas.

Mirti scenoje – garbė

Smuikininko R.Katiliaus paskutinio koncerto klausytojai pastebėjo, kad lyg sulėtintame kino filme smukdamas ant žemės menininkas dešine ranka smičių kilstelėjo į viršų, tarytum palydėdamas sielą į dangų.

Šis smuikininko gestas atrodė labai simboliškai. „Lietuvos ryto“ kalbinti aktoriai ir režisieriai neabejojo, kad gyvenimą scenai atidavusiam menininkui tokia mirtis – garbė.

„Sakoma, kad jeigu kunigas ar zakristijonas miršta pamaldų metu, jis keliauja tiesiai į dangų. Tai galioja ir scenos žmonėms“, – seną menininkų prietarą patvirtino teatro scenos veteranas, tris dešimtmečius tuometiniam Vilniaus akademiniam dramos teatrui vadovavęs Pranas Treinys.

Verkė tikromis ašaromis

„Kaip ir futbolo varžybos, taip ir spektaklis įvyksta bet kokiu atveju“, – prisimindamas tėvo mirtį kalbėjo V.Kernagis.

[[ge:lrytas:lrytas:42398587]]

1980 metų gegužę Vilniaus akademinio dramos teatro spektaklis „Milžinų paunksmė“ Kaune vyko iki galo. Tik prapliupus audringiems plojimams po spektaklio žiūrovams buvo pranešta apie užkulisiuose įvykusią nelaimę.

Laukdamas išėjimo į sceną A.Kernagis ramiai sėdėjo poilsio kambarėlyje. Niekas net neatkreipė dėmesio, kai jo galva staiga nusviro ant kolegos peties. Pastebėjus, kad aktorius prarado sąmonę, buvo iškviesti medikai. Tačiau jie buvo bejėgiai. Likimo ironija – tą vakarą spektaklis buvo skirtas Kauno miesto kardiologams. Salėje sėdėjo vien medikai.

Paskutinė frazė, kurios 69 metų aktorius taip ir neištarė, buvo apie tai, kaip jam patinka senovės lietuvių paprotys giesmėmis apgiedoti mirusiuosius.

Tuo metu, kai gydytojai užkulisiuose kovojo dėl aktoriaus gyvybės, scenoje buvo vaidinamos laidotuvės. Daugelis aktorių žinojo apie nelaimę ir verkė tikromis ašaromis.

„Scena išdildo blogus atsiminimus“, – pastebėjo A.Kernagio sūnus Vytautas. Netrukus toje pačioje scenoje jis sukūrė pirmą ir paskutinį vaidmenį kaip profesionalus aktorius.

Nebaigė herojaus monologo

A.Latėnas sakė, kad tąsyk 56 metų R.Butkevičiaus mirtis scenoje atrodė labai natūraliai. Aktoriaus ir režisieriaus manymu, tik pabandžius perkelti mirtį į sceną, ji praranda tą paprastumą ir atrodo labai teatrališkai.

Retas žinojo, kad ypač šiltai scenoje sutinkamas R.Butkevičius jau keletą dešimtmečių kovojo su sunkia kraujagyslių liga endertritu, o prieš metus patyrė kojos amputaciją. Koją pakeitė protezas.

1989 metų gruodžio 28 dieną R.Butkevičius antrą vakarą iš eilės vaidino kapitoną Snegiriovą spektaklyje „Brolis Alioša“ (pagal rusų rašytojo F.Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“). Net neįpusėjus spektakliui scenoje liko tik du pagrindiniai herojai – kapitonas Snegiriovas ir brolio Aliošos vaidmenį atlikęs A.Latėnas.

[[ge:lrytas:lrytas:42398563]]

„Rolandas pradėjo didžiulį monologą, – prisimena A.Latėnas. – Jis laikė suspaudęs mano ranką. Staiga pajutau, kad kažkas ne taip. Pakito Rolando intonacijos, atsirado anksčiau nebuvusių pauzių. Maniau, kad šie pokyčiai – aktoriniai ieškojimai. Juk teatre niekada nebūna dviejų vienodų spektaklių. Į galvą net toptelėjo mintis – gal šioje vietoje kolega šiek tiek persistengė. Jis pasviro žemiau, vėl išsitiesė. Bandė tęsti tekstą, tačiau staiga susmuko, atsirėmęs ir suspaudęs mano ranką. Net ir tada dar maniau, kad tai – vaidyba“.

Nors A.Latėnas ir turėjo tylėdamas sekti monologą, pradėjo kolegą drąsinti: „Štabskapitone, kelkitės! Viskas bus gerai“. Tačiau aktorius kniubo toliau, suklupęs ant vieno kelio.

Netgi ir tada A.Latėnas prisipažino manęs, kad R.Butkevičius vaidina. Tik nerimo pagautas nejudindamas lūpų kreipėsi į jį vardu ir paklausė, kas atsitiko. Kai nesulaukė atsakymo, žvilgtelėjo į užkulisius ir ženklais prašė nuleisti uždangą.

Teatro darbuotojai užkulisiuose šypsodamiesi mojo, kad aktoriai vaidintų toliau. Iš šalies niekas nesuprato, kad aktorių ištiko bėda. Uždanga nusileido tik tada, kai A.Latėnas to paprašė garsiai.

Tąkart nelaime nepatikėjo ir žiūrovai. Kai aktorė Irena Tamošiūnaitė išbėgo priešais publiką ir paklausė, ar salėje nėra gydytojo, žiūrovai sėdėjo sustingę. Kažkas netgi nusijuokė. Tarsi tai, ką jie ką tik išvydo scenoje, buvo tik meistriškai surežisuotas veiksmas. Situacijos tragiškumu žiūrovai patikėjo tik tada, kai aktorė prašymą pakartojo keletą kartų.

R.Butkevičiui nebepadėjo nei spektaklį stebėjusių medikų masažas, nei vėlavę greitosios pagalbos gydytojai. Daugybės operacijų nualinta aktoriaus širdis sustojo.

Kol scenoje vyko kova dėl aktoriaus gyvybės, žmonės tyliai išsiskirstė iš salės. Keliolika žiūrovų liko sėdėti ir laukti, dar kiti naujienų laukė už salės ribų. Spektaklis tarytum tęsėsi toliau, nes medikai paprašė atidengti uždangą, kad į sceną patektų daugiau oro.

„Viskas vyko labai natūraliai, – prisiminė A.Latėnas. – Į vieną prisiminimą susijungė pajuokavimai prieš spektaklį ir tragiškas įvykis“. Po R.Butkevičiaus mirties iš Jaunimo teatro repertuaro šis spektaklis dingo.

Medikai budėjo užkulisiuose

Scenoje vyksta ir mažesnės tragedijos, kurių žiūrovai nepastebi ir net nesužino. Kartais aktoriams tenka vaidinti komiškus herojus, nors jie būna ką tik sugrįžę iš artimojo laidotuvių. Kiti į sceną išeina tik trumpam nusiėmę gipsą arba pasiramsčiuodami tikrais ramentais. Scenoje turi pamiršti skrandžio ir galvos skausmus.

„Negalavimai netrukdo išeiti į sceną. Kuo geresnis aktorius, tuo didesnis pasiryžimas. Nors prieš spektaklį jį kankina skausmai, scenoje jis to neparodys. Kartais net pagalvoji, kad jis simuliavo negalią“, – pastebėjo A.Latėnas.

„Scenoje aktoriui nebeskauda“, – tvirtino ir aktorė G.Balandytė, kuri kartą scenoje nualpo. Tuomet jauna aktorė buvo labai išvargusi. Ji plėšėsi tarp filmavimo aikštelės ir teatro scenos. Tą kartą scenoje G.Balandytė vaidino su Laimonu Noreika. Prieš pat veiksmo pabaigą ji pasijuto blogai ir tyliai kolegai ištarė: „Laikyk mane stipriau“. Partneris pagalvojo, kad aktorė juokauja. Ji susmuko.

Išsigandęs L.Noreika kolegę paskubomis užnešė laiptais į antrą aukštą. Atsigavusi aktorė net kvatojo, mat L.Noreika vos prieš keletą dienų pats buvo grįžęs iš sanatorijos, kur gydėsi radikulitą.

Dar linksmesnis buvo nelaimingo atsitikimo tęsinys. Atvažiavusiems į teatrą jauniems medikams labai patiko gaivinti gražią aktorę. Jie visą antrą spektaklio veiksmą budėjo užkulisiuose. Vos tik aktorė išeidavo iš scenos, medikai puldavo tikrinti pulsą.

Pavojingos dekoracijos

Juokaudami aktoriai sceną vadino didesnės rizikos zona. Juk dažnai dekoracijos nėra stabilios. Pasak režisierės N.Karpuškaitės, aktoriams teko vaidinti tarsi dar statomame name, kur sienos nėra stabilios. Kartais režisieriai reikalavo, kad aktoriai scenoje atliktų rizikingus triukus.

„Nekaltinu režisierių. Jie nori rezultato, įgyvendinti savo sprendimą. Kartais aktoriai nukenčia per dailininkų ar darbininkų klaidas. Šie kartais kažką ne taip padaro, kad dekoracijos yra pernelyg silpnos“, – yra sakiusi G.Balandytė.

Ypač daug apie aktorių traumas buvo kalbama po 1999 metais režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatytos anglų dramaturgo W.Shakespeare'o dramos „Makbetas“ premjeros.

Beveik metus Makbetą repetavęs Vytautas Rumšas turėjo pasitraukti iki premjeros likus mėnesiui – jis per repeticiją pasitempė koją. Aktorių pakeitė Kostas Smoriginas, kuris per spektaklį kartu su Dalia Storyk nuo stalo šoko apie dešimt kartų. Premjerinį spektaklį aktorė baigė vaidinti su išmuštu dantimi.

Ne tik pagrindiniai herojai, bet ir kiti spektaklyje atliko efektingas scenas tarsi cirko akrobatai – į sceną įskriejo nuo rąsto, vertėsi kūliais.

„Nemanau, kad aktoriams krūviai yra per dideli. Kodėl profesionalai žaidžia krepšinį, futbolą iš visų jėgų, visiškai netausodami savęs?“ – į priekaištus tąsyk atrėžė E.Nekrošius.

Beviltiška kova su ugnimi

„Nemačiau tokių triukų, kurių būtų verta atsisakyti. Mūsų teatruose judesys dar yra labai supaprastintas. Ar sunku nušokti nuo stalo? Jeigu kažkas susitrenkė – tai aktoriaus judesio problema“, – 2000-aisiais dar griežčiau tvirtino aktorius ir režisierius A.Latėnas.

Jis nesvarstė, ar verta ką nors pakeisti jo režisuoto spektaklio „Kelionė į Meką“ dekoracijose, kai kartą scenoje kilo gaisras.

Šiame Jaunimo teatro spektaklyje žiūrovų žvilgsnius prikaustydavo neįprasti efektai: herojai pilstė karštą vašką į vandenį. Skirtinguose scenos kampuose veikė keletas elektrinių viryklių, ant kurių buvo padėti puodeliai su karštu vašku.

Sakydama monologą aktorė G.Balandytė į didelį dubenį supildavo vandenį, po to į jį liedavo karštą vašką, į jį dar įkišdavo kaspiną. Taip sustingdavo įdomios formos vaško figūros.

„Sakiau monologą, kai kartu su manimi scenoje buvusi Violeta Podolskaitė netikėtai pašaukė mane personažo vardu: „Helen, pasižiūrėkite“. Atsisukau, o greta ant viryklės stovintis didžiausias puodelis su vašku liepsnojo. Liepsna siekė iki pusės mano ūgio“, – prisiminė G.Balandytė.

[[ge:lrytas:lrytas:42398584]]

Uždanga nenusileido, o salėje įsivyravo mirtina tyla. Aktorė net nesvarsčiusi paėmė puodelį už įkaitusios ąselės ir padėjo ant žemės. Ji pati nustebo, kad ant rankų neliko nei pūslių, nei paraudimo. Tada G.Balandytė pakėlė kibirą su vandeniu ir užpylė ant liepsnos.

Ugnis plykstelėjo dar smarkiau. „Nesuprantu, kaip netapau fakelu – ugnis galėjo persimesti ant drabužių bei plaukų“, – sakė aktorė.

Ugnis nenurimo net ir tada, kai V.Podolskaitė pabandė dubeniu pridengti degantį puodelį. Žiūrovai tylėjo. Jie įdėmiai sekė beviltišką aktorių kovą su ugnimi. Nustėro ir užkulisiuose buvę kolegos. Tik nuo šoko atsigavę darbininkai nuleido uždangą ir bendromis pastangomis užgesino liepsną.

Pertrauka buvo ilgesnė negu įprastai – reikėjo surasti naują rekvizitą ir iš scenos išvaikyti dūmų kamuolius.

Antrą veiksmą aktorės tęsė, lyg nieko nebūtų įvykę. Žiūrovai pradėjo ploti ir kvatoti tik tada, kai antrame veiksme kartu su aktorėmis vaidinęs Antanas Šurna ištarė frazę: „Ji sukėlė gaisrą, o jūs stovėjote ir nieko nedarėte, tik žiūrėjote į ugnį“. Prapliupo juoko banga.

Po to G.Balandytė vis patikrindavo, ar elektrinės viryklės pernelyg neįšilo. Saugumo jausmą suteikdavo užkulisiuose budėjęs ugniagesys.

Scenos veteranas P.Treinys prisiminė atvejį, kai spektaklio nenutraukė net ir tada, kai teatre įsiplieskė gaisras: „Kartą vaidinome Rusų dramos teatro patalpose. Užsidegė vyriausiosios dailininkės kabinetas palėpėje. Niekas esantiems scenoje nepranešė, kad kilo gaisras, spektaklis tęsėsi. Tik tada, kai net į sceną pradėjo plūsti vanduo, sužinojome, kas įvyko“.

Į ligoninę – po premjeros

„Nelaimės scenoje, ypač traumos, yra atsitiktinės. Niekas nuo to nėra apdraustas“, – teigė aktorius Dainius Kazlauskas.

2000-aisiais spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“ premjeros išvakarėse Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje įvyko nelaimingas atsitikimas. Aktoriai repetavo finalinę sceną. Visi buvo labai pavargę.

[[ge:lrytas:lrytas:14880604]][[ge:lrytas:lrytas:37732329]][[ge:lrytas:lrytas:40713976]][[ge:lrytas:lrytas:42331346]]

D.Kazlauskas nulipo nuo metro aukštyje esančios konstrukcijos ir ant scenos tęsė pagrindinio veikėjo princo Sigizmundo paskutinį monologą. Ant konstrukcijos likę penki aktoriai prarado pusiausvyrą ir neišsilaikę griuvo ant jo.

Jie sušuko, kad D.Kazlauskas trauktųsi. Šis spėjo patraukti galvą: „Jeigu būčiau nespėjęs to padaryti, neaišku, ar būčiau gyvas. Labai išsigandau, visiškai nejutau dalies kūno“.

Į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai diagnozavo labai stiprų kūno sutrenkimą. Po trijų dienų, kaip ir buvo numatyta, įvyko premjera.

Spektaklį žiūrėję teatro gerbėjai nepastebėjo, kad pagrindinio vaidmens atlikėjui buvo sunku judėti. Kolegos kartkartėmis mestelėdavo susirūpinusius žvilgsnius. Po premjeros D.Kazlauskas dviem savaitėms atsigulė į ligoninę.

[[ge:lrytas:lrytas:42398560]]

D.Kazlauskas nemanė, kad aktorius pats yra kaltas dėl traumų: „Ką reiškia – aktorius nepasirengęs? Tai – ypač pavojinga profesija. Juk aktorius nuolat juda, krinta, šokinėja. Kaip ir sportininko, jo kojos visada mėlynos“.

Plaučių uždegimą gydė degtine

Prieš šešiasdešimtąjį gimtadienį kino ir teatro aktorių V.Tomkų prie ligoninės lovos prikausčiusių negalių priežastis buvo rizikinga profesija.

[[ge:lrytas:lrytas:42398552]]

„Kai per filmavimus krisdavau nuo arklių, vis nusileisdavau ant sėdynės. Jau seniai vos galėjau paeiti dėl klubo sąnario skausmų, traumuotos abi čiurnos, ne kartą lūžo šonkauliai“, – 2000-aisiais sakė V.Tomkus.

Nedaugelis žino, kad filme „Tadas Blinda“ aktorius filmavosi sirgdamas plaučių uždegimu: „Niekas negalėjo laukti, kada pasveiksiu. Prieš naktinius filmavimus susižerdavau į burną saują tablečių, užgerdavau „šnapso“ stikline, nepaisydamas vėsaus oro, užsimesdavau tik drobinius marškinius ir šuoliuodavau prieš operatorių kameras ant arklio“.

Kartą, kai aktoriaus žmona Lilija Mulevičiūtė išvydo, kaip vyras filmuojasi sudėtingose scenose, neteko žado.

„Balandis. Vaidiname naktinę audros sceną. Laivas stovi uoste, variklis daro didžiules bangas, darbininkai statinėmis pila ant žmonių vandenį. Mane pririšo virve už juosmens ir turėjau nuo borto su drabužiais šokti į tamsią jūrą. Išlendu, išgeriu stiklinę spirito, skirto kūnui trinti, apsirengiu sausais drabužiais ir vėl kartoju“, – pasakojo V.Tomkus.

Į kavą įpylė amoniako

2000-ųjų pavasarį V.Tomkų persekiojo bėdos. Iš gastrolių Tauragėje aktorių į Vilnių atvežė greitosios pagalbos automobilis. Jis dvi savaites praleido reanimacijos palatoje.

„Sirgau gripu, – tragišką įvykį prisiminė aktorius. – Nepaisant to, kolegos įtikino vaidinti „Žaldokynėje“. Paimdavo iš namų, nuveždavo iki Nacionalinio dramos teatro, po to vėl parveždavo. Nieko sunkaus. Pasiūlė nuvažiuoti ir į gastroles Šilutėje bei Tauragėje. Sutikau, nepaisydamas aukštos temperatūros. Vos nuvykau, karštis dar labiau pakilo. Išgėriau vaistų, dar stipresnio gėrimo. Kompanija pamanė, kad esu visai nusitašęs. Kad atsigaučiau, į kavą kažkas įpylė amoniako. Amoniako uostymas, bet ne gėrimas – dažna aktorių gelbėjimo priemonė. Pradėjo plūsti kraujai, amoniakas išdegino stemplę. Vilniečiai medikai tik pasakė, kad laiku atvežė – galėjau ir šaukštą padėti. Tik dabar pasimokiau: turi nedarbingumo lapelį – sirk, o ne kvailiok“.

Pasiryžo kojos operacijai

Ilgai ligoninėje išgulėjęs po nelaimingo atsitikimo V.Tomkus pasiryžo ir jau seniai atidėliotai klubo sąnario operacijai. Medikai aktoriui kojos skausmą malšino vaistais, masažais, šildymais ir „palaužymais“, bet vis siūlė ryžtis drastiškesnei priemonei – operacijai.

[[ge:lrytas:lrytas:42398549]]

Kojos skausmai trukdė V.Tomkui ne tik skubant į troleibusą, bet ir vaidinant. „Žaldokynėje“ jis galėjo vaidinti ir šlubuodamas – juk beveik visą laiką Žaldokas praleisdavo lovoje. Tačiau spektaklyje „Susitikimas“ buvo sunku vaidinti net ir mažą vaidmenį.

„Aktorių Regimantą Adomaitį net perspėjau, kad manęs smarkiai nestumtų, kaip reikalavo režisierius. Jeigu netyčia atsiremčiau ant skaudamos kojos, atsiklaupčiau scenoje. Paleistus vidurius ar skrandžio negalavimus scenoje užmiršti, tačiau jeigu negali paeiti, niekas nepadės“, – prisipažino V.Tomkus.

Net ir ligoninėje humoro jausmo neprarandusiam aktoriui sudėtinga operacija priminė automobilio remontą. Jis girdėjo medikų balsus: „Paduok tryliktą, dabar trečią, kaltą, plaktuką, truputį cemento“.

Scenoje – stuburo trauma

Režisierė ir aktorė N.Karpuškaitė Kauno akademinio dramos teatro scenoje 1999-ųjų pabaigoje nutarė pati išbandyti pagal jos pasaką statyto spektaklio „Pasaka apie Lego miestą“ dekoraciją – kalnelį-čiuožyklą. Nuo jos į sceną čiuožti turėjo visi aktoriai.

„Čiuožykla buvo padaryta pernelyg stati, – sakė N.Karpuškaitė. – Nuo jos tiesiog nukritau iš daugiau kaip dviejų metrų aukščio. Kažkas suskaudo. Nekreipiau dėmesio, nes maniau, kad nuo sutrenkimo atsirado radikulitas“.

Po to dar viena aktorė leidosi čiuožykla. Nors ją prilaikė kolegos, susitrenkė ir ji. Po to niekas jau nebedrįso bandyti likimo.

Kadangi N.Karpuškaitę skubėti vertė po dviejų savaičių įvyksianti premjera, režisierė nutarė nekreipti dėmesio į vis stiprėjantį stuburo skausmą. Tik po aštuonių dienų, kai visą naktį negalėjo užmigti iš skausmo, apsilankė pas medikus. Diagnozė buvo negailestinga – lūžę du stuburo slanksteliai.

Menininkė nesigulė į ligoninę – ji repeticijoms vadovavo sėdėdama vežimėlyje. Iškęsti skausmus padėjo nuskausminamieji vaistai, kuriuos kas dvi valandas režisierei suleisdavo aktoriai.

Trauma – lyg šoko terapija

Tik po spektaklio „Pasaka apie Lego miestą“ premjeros N.Karpuškaitė susirūpino sveikata. Du mėnesius ji praleido namuose, po to mėnesį gydėsi sanatorijoje.

„Tai, ką patyriau po traumos, vadinu šoko terapija, – sakė N.Karpuškaitė. – Kai pamačiau, kiek gyvenime yra skausmo, net kitaip pradėjau žvelgti į savo profesiją. Gal man tos traumos reikėjo, kad galėčiau susivokti savyje?“

Pradėjusi dirbti teatre N.Karpuškaitė kartą sunkiam vaidmeniui rengėsi gana neįprastai – tarp onkologinių ligonių. Medikai ją ir kitus aktorius pristatydavo kaip pagalbininkus, o jie išvysdavo tikras nelaimės palaužtų žmonių emocijas, kurias perkeldavo į sceną.

„Tik dabar, kai pati susidūriau su skausmu, supratau, kad tai buvo šventvagiška“, – prisipažino ji.

Scena traukia nepaaiškinama galia. Aktorius gali būti pervargęs, sergantis, tačiau jis išeina prieš žiūrovus, ir negalios dingsta tarsi ranka nuėmus.

„Kartą ištino kojos sąnariai, – prisiminė N.Karpuškaitė. – Prieš spektaklį gydytojai suleido nuskausminamųjų vaistų. Jų poveikis baigėsi prieš pat pakylant uždangai. Laiko ieškoti kitos dozės nebuvo. Pamažu stiprėjo ne tik skausmas, bet ir ryškėjo šalutinis vaistų poveikis – džiūvo burna, svaigo galva. Kai išėjau į sceną, visi negalavimai dingo. O po spektaklio vėl negalėjau pajudėti“.

(„Lietuvos rytas“, 2000 m.)

Žiūrovų akivaizdoje – nesuvaidintos gyvenimo tragedijos: teatro scena virsdavo ir mirties vieta Istorijos, sukrėtusios Lietuvą