Latvių režisierius Alvis Hermanis tarsi skalpeliu išskrodė rusiškąją sielą Dostojevskiškus žmones pateikė kaip fašizmo ištakų pradininkus

61 metų latvių režisierius A.Hermanis šiuo metu yra netituluotas Latvijos kultūros prezidentas. Tai aktyviausiai veikiantis žmogus visoje šalyje. 

Jo gilios įžvalgos, matomos tiek spektakliuose, tiek socialiniuose  tinkluose skatina visuomenės kritinį mąstymą. Žinoma, oponentų apstu –  snaudžiančių lėtapėdžių politikų sluoksniuose jis yra laikomas kone  nepageidaujama persona. 

A.Hermanio pagrindinė idėja – keisti save, o tada šalį, skubėti, nes  laiko nėra daug, kad apskritai išliktum, yra universali ir svarbi visoms  mažoms tautoms. Jis jau kurį laiką akina keisti valdymo taisykles,  matydamas politinį sąstingį.   

Latviai – ypatingai žavi tauta, kūrybinga, asketiška, turinti tikrų  aristokratiškų bruožų. A.Hermanis dar karo Ukrainoje pradžioje tarytum  pats buvo papuolęs į rusų minkštosios galios žabangas. Bet tai jam tik  padėjo dar greičiau suvokti, kad rusiškas mentalitetas yra visiška  svetimybė latvių tautai. Rodos, dar taip neseniai aukštinti čechoviški,  tolstojiški, dostojevskiški žmonės šiandien A.Hermanio pateikiami kaip  fašizmo ištakų pradininkai, kaip karinio režimo pavyzdžiai. 

Naujajame Rygos teatre „Juodosios gulbės“ premjera buvo atverta Naujoji  salė. Ji puikuojasi naujomis technologijomis – transformuojamomis  grindimis, unikaliomis šviesos galimybėmis, ypač gera akustika, žiūrovams  skirtais erdviais praėjimais, patogiomis kėdėmis, tarp kurių nemaži  tarpai, kad kiekvienas atėjęs į spektaklį galėtų įsigilinti į sceninį  vyksmą, o ne jausti greta sėdinčio ir alkūne įsirėmusio kaimyno kiekvieną  atodūsį ar neadekvačią reakciją į spektaklį. 

Spektaklis „Juodoji gulbė“, kuris remiasi Fiodoro Dostojevskio romanu  „Idiotas“, tapo pavyzdžiu, kaip sudėtingas scenovaizdis gali virsti  lengvu ir, rodos, paprastu, kaip galima vaidinti ir palubyje, virš  tvirtos metalinės konstrukcijos. 

Viskas lyg savaime suprantama – juk tai teatras. Bet žinant, kad viskam  reikalinga išmintis, kuri buvo įgyta ne tik statant spektaklius  garsiausiose Europos scenose, bet ir bendradarbiaujant su geriausiais  latvių architektais, Naujosios salės erdvė žiūrovams buvo atverta  sunkiausiu laiku – karo su Ukraina įkarštyje. 

Dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip galėjo būti, jei kultūros reikmėms  būtų skiriamas pakankamas dėmesys, o pagrindinis šio teatro žmogus –  A.Hermanis, aktyviai kovodamas už Latvijos nepriklausomybę ir tautos  savitumą, nebūtų tapęs akivaizdžiu politikų oponentu. Ačiūdie, jis –  meno vadovas, sunku taip lengvai jį uždusinti. 

Todėl buvo pasikėsinta į teatro direktorę, o A.Hermanis ištikimai augina  savo teatrą, kurį šiandien galima laikyti geriausiu Europos teatru,  išsiskiriančiu unikaliu repertuaru, stilingu ir itin funkcionaliu teatro  erdvių sutvarkymu, jautriu aptarnavimu, jaukiomis ir turtingomis  kavinukėmis ir begale kitų beveik nematomų, bet iškart pajuntamų tikro  teatro apraiškų. 

Gal taip yra ir dėl to, kad teatre nemažai A.Hermanio studentų, kurie dar  aukštojoje mokykloje išmoksta teatro etikos, o dirbant vakarais jiems  viskas natūralu, – jų nereikia apmokyti, jie visai per kitas žinias, per  bendrą išsilavinimą būna išmokę elgesio taisyklių. 

Latviai, matyt, nevažiuoja į Lietuvą ir nesimoko po spektaklių isteriškai  stotis ir ploti pamačius bet kokio lygio spektaklį. Jie ilgai ploja  sėdėdami ir tik patikus spektakliui. 

Gėlės aktoriams išnešamos ir įteikiamos tik iš žiūrovinės erdvės. Ant  scenos niekas nesirioglina, nesiglėbesčiuoja, nes tai – sakrali vaidybinė  erdvė, kurioje dar tvyro spektaklio dvasia. Į ją negalima įžengti „iš kito  pasaulio“. A.Hermanis saugo teatro sakralumą. Ir visa tai nedeklaruojama  – tai tiesiog amžino teatro dėsniai, įvairiais pavidalais atvilniję nuo  Antikos laikų.  

Pradžioje sunku suprasti, kas ir kodėl slepiasi po „Juodosios gulbės“  metafora, juolab kad Lietuvoje ji beveik nenaudojama. Spektaklio  pristatymas paaiškina: tai – „mokslinė metafora netikėto, nenuspėjamo  įvykio, kuris visiškai pakeičia esamą situaciją. 

Šis pavadinimas naudojamas tiek ekonomikoje, tiek karinėje leksikoje, tiek  politikoje. Pavadinimas istoriškai atsirado iš prielaidos – juodosios  gulbės gamtoje neegzistuoja, kol staiga vieną gražią dieną Australijoje  buvo aptikta šios rūšies atstovė.“ 

A.Hermanio spektaklio metafora tapo ir rusų pasaulio, ir svarbiausia – dabartinio latvių gyvenimo analize. „Juodoji gulbė“ – tai polifoninis  spektaklis, kurio temų gausa ir gylis tampa aktyviu dialogu su dabartimi.  Ir ne tik karo Ukrainoje fone. 

Juodąja gulbe galėtume pavadinti ir Donaldo Trumpo susitikimą su  Volodymyru Zelenskiu. Lauktas ir fiasko patyręs susitikimas sužlugdė bet  kokias viltis dėl greitesnės karo pabaigos. Psichologiškai išgyvendami  skaudžias karo pasekmes, esame priversti dar aktyviau atsigręžti į fašizmo  ištakas, rusų tautos šaknis, imperialistinį mąstymą. 

„Idiotu“ A.Hermanis kerta plačiai ir skaudžiai. Savo, kaip menininko,  poziciją jis inkrustuoja Idioto-kunigaikščio Myškino charakteristikomis.  Su šiam režisieriui būdinga elegancija ir subtilaus humoro pajauta jis  įsuka sudėtingą spektaklio veiksmą. 

Iki šiol yra filosofų, kurie F.Dostojevskį laiko geriausiu rusų tautos  analitiku. A.Hermanis aukštyn kojomis apverčia šias egzistavusias teorijas,  siūlydamas rusų žmogų apmąstyti naujais rakursais. Juk lig šiol slavianofilai  neakcentavo jo antisemitinių pažiūrų, kreipdami dėmesį tik į jo vaizduojamų  paliegusių žmonių sąmonę. Dailyraščiu vištos plunksna parašyti pasaulinio  garso romanai, išpūsti pačių rusų, latviams, kaip ir lietuviams, iki pat  pašaknų yra svetimi. 

A.Hermanis spektaklį konstruoja išmintingai: mokslinio turinio tekstas  virsta postdraminiu teatru: šiek tiek istorijos, šiek tiek baleto. Viskas  – iš šios dienos asociacijų, nuojautų. A.Hermanis nieko nefalsifikuoja,  nieko necituoja. Jis kuria spektaklį iš autentiško pažinimo. 

Menininko nuojautos tarytum dokumentuoja šios dienos žmonių nuojautas ir  išgyvenimus. Dėl to šis spektaklis, kaip ir daugelis kitų jo kūrinių, –  žmonėms reikalingas kaip vanduo. Alegorijų pritvinkęs spektaklis publiką  veikia provokatyviai – juoką keičia nelinksmos nuojautos apie totalitarizmą. 

„Juodojoje gulbėje“ A.Hermanis su savo personažais „šoka“ baletą ir tik  dėl to, kad jis mato labai plačiai. Jis mato, kad rusų tauta net baletą  pasiglemžė po savo sparnu. Scenos gilumoje kabančio mažo televizoriaus  ekranėlyje nenutrūkstamai transliuojamas „Gulbių ežeras“, tai – ne kas  kita, o to paties režimo, muštro, „tvarkos ir teisingumo“ pavyzdys. 

Ar gali būti didesnė disciplina nei balete? Grožio tame nėra, tai – tik  suniveliuoto gyvenimo išdava. Rusams pavyko visa tai paversti savo tautos  tam tikru logotipu – ir šiandien jie mojuoja baleto menu kaip savo  aukštąja kultūra.

„Juodojoje gulbėje“ visi aprėdyti ištaigingai: Jepančina ir trys jos  dukros – su baltų gulbių „pačkomis“, vyrai – su pliušiniais karininkų  švarkais ir glaudžiai aptemptais triko, visi avi minkštus baleto batelius,  nes veiksmas vyksta ant balto baletui skirto linoleumo. 

Eidami vienas pro kitą jie plekšnoja per petį, dirbtinai vaizduodami, kad  yra savi, nors yra šlykščiai lipšnūs, saldūs ir apsiseilėję savo dirbtiniu  mandagumu. 

Neturėdami realaus pagrindo po kojomis, jie bet kokiais būdais siekia jį  išsikovoti. Išretėjusi Myškino-Dostojevskio barzda, įsispiriamos šlepetės,  pilkos treninginės kelnės, sukištos į kojines, nuoga kūno viršutinė dalis,  išmarginta tatuiruotėmis. 

Čia daug simbolių: iš toliau geriau matosi smogiko ginklas – aštrus  peilis, vienas su kitu sulipusių Stalino ir Lenino profiliai – tokie  patys, kuriuos galima buvo sutikti visose rusų okupuotose šalyse, tokie  patys, kokie pavaizduoti ant saldainių popierėlio, kurį Naujojo teatro  rekonstruotojai atrado po grindjuostėmis ir kurį galima pamatyti tarp  antro ir pirmo aukšto mažosiose fojė ekspozicijose.  

Rusų kultūros ir imperializmo satyrą genialiai „sušoka“ aktorius Kasparas  Znotinas, kuriam A.Hermanis skyrė dvigubą – Idioto ir paties  F.Dostojevskio – vaidmenį. Besišlaistydamas po sceną, jis prie visų  prilimpa. Jis net nuo jo atšlyjančias jaunąsias damas įtikina, kad yra  toks mielas ir teigiamas. 

Paklusęs režisieriaus mąstymo preciziškumui, aktorius savo vaidmenį lipdo  iš mažiausių detalių. Net jei nebūtų kitų spektaklio segmentų, K.Znotinas  išlaikytų dėmesį. Tai – sudėtingiausias vaidmuo, kokį teko regėti per  paskutiniuosius metus. 

Tipiškas F.Dostojevskio žmogus – iš pažiūros naivus vargšelis, o savo  esme – gudrus ir klastingas niekšas, manipuliuojantis įtakos zonomis.  K.Znotinas nenuspėjamas. Juokdario neprimena, neapykantos neiššaukia,  užuojautos – taip pat. Tai tokia amebiška būtybė, manipuliuojanti  kitais ir savimi. Aktoriaus plastika unikali: jis stovi ant dviejų kojų,  bet rodos kiek pavojingai pasviręs, jis atsisėda tarp visų, kai, rodos,  jam vietos niekas neskyrė, jis su dantimis, bet kai kalba, panašu, kad  jų neturi, o baisiausia, kai jis savo delniukais vis glosto sulipusius  plaukus. 

„Juodoji gulbė“ – meninis ir politinis spektaklis, kurio pagrindinis  vaizdinys – stingstančio kraujo fone profiliu sėdintis F.Dostojevskis  ir maža plunksnele rankoje. Žvilgsnis piktas. Kažkuo primena Leniną. 

A.Hermaniui nepakanka „Idioto“. Jis savo balerinas priverčia skaityti ne  bet ką, o pačius „Demonus“. A.Hermaniui nereikia, kad žmonės būtų iki  galo perskaitę storus F.Dostojevskio romanus, spektaklyje jis primena ir  kruopščiai pacituoja kūrinio ištraukas. Visa tai atlieka aktorius  K.Znotinas. Intuityvi laikmečio interpretacija jo kūno judesiais išreikšta  stipriau už visus ištartus žodžius. Šis aktoriaus vaidmuo – tai sudėtingos  ir autentiškos A.Hermanio aktorinės mokyklos pavyzdys. 

Spektaklyje nuoseklus „Idioto“ siužetas nesvarbus. Trečioje dalyje Rogožinas  nenužudo Nastasjos Filipovnos – ją tiesiog išsiveda. Veiksmas tęsiasi jau  kitame – realiame Latvijos gyvenime. Tokios situacijos – kasdienių  gyvenimų detektyvai. 

Režisierių domina ištakos, personažų genetika. Apskritai, balerinų  pasirinkimas – sąmoningas ar intuityvus, sunku pasakyti. Faktas, kad  F.Dostojevskis mėgo lankytis Aleksandros teatre Peterburge, seniausiame  Rusijos teatre, kur turėjo net savo nuolatinę vietą. Ir kaip tik  F.Dostojevskio gyvenimo laiku šiame teatre buvo rodomos dramos, operos  ir baletai. 

Tik nuo XIX a. pabaigos teatras liko dramos reikmėms. O gastrolieriai  šiame teatre baletą šoka ligi šiol. Be baleto rusai savęs neįsivaizduoja.  Dažniausiai, aišku, šoka „Gulbių ežerą“. A.Hermanis atlieka  sudėtingiausius junginius, pateikdamas dramatišką Rusijos istoriją.  Pasitelkdamas garsųjį rašytoją jis smogia į šiuolaikinę sąmonę. 

„Juodoji gulbė“ buvo aukštai įvertinta kritikų. Myškiną ir F.Dostojevskį  įkūnijęs K.Znotinas pelnė Metų aktoriaus apdovanojimą, Metų spektaklio ir  Metų režisieriaus apdovanojimai atiteko A.Hermaniui, Antrojo plano metų  aktore tapo Baiba Broka, Metų kostiumų dailininke – Jana Čivžele.

Į Naujojo Rygos teatro spektaklius bilietai išpirkti pusmečiui į priekį. Vaidindami visą birželį, jie kitą sezoną pradės rugpjūčio 13 d., vos tik aktoriams sugrįžus iš atostogų. Gero teatro ženklas – čia žmonės ateina mąstyti neieškodami naujų formų. A.Hermanio teatras artimas Juozo Miltinio,  Jono Vaitkaus teatro sampratai. Anot paties A.Hermanio, „postmodernizmas,  kaip senamadiškas ir nuobodus metodas, mūsų teatre uždraustas. Ir žiūrovai  tai vertina.“