Vienas prestižiškiausių pasaulyje Zalcburgo vasaros muzikos festivalis prasidėjo liepos 26-ąją Georges'o Bizet operos „Karmen“ premjera Zalcburgo didžiojoje scenoje. Tiesa, faktinė festivalio pradžia – liepos 17-osios koncertas, skirtas vengrų šiuolaikinės muzikos kompozitoriui ir pianistui György Kurtagui, bet iškilmingas atidarymas surengtas liepos 26-ąją, po kurio parodytas specialiai Zalcburgui sukurtas naujas „Karmen“ pastatymas.
Programoje numatyti aštuoni spektakliai, visi bilietai iš anksto parduoti. Paskutinis bus parodytas rugpjūčio 26-ąją. Iš viso Zalcburgo festivalyje, truksiančiame iki rugpjūčio 31-osios, – 171 renginys: operos, dramos spektakliai, koncertai.
Netikėta vadovų kaita
Kultūros kalendoriuje nedaug atidarymo vakarų gali prilygti Zalcburgo festivaliui. Gerokai prieš orkestro melodijas „Grosses Festspielhaus“ tampa kito pasirodymo scena: politikai, pramonės magnatai, operos karaliai, kino žvaigždės, dieninių spektaklių dievaičiai ir televizijos asmenybės žengia raudonuoju kilimu, blykčiojant fotoaparatų blykstėms ir minioms būriuojantis už užtvarų. Pirmasis festivalio reginys – tai atvykimas, statusas ir ritualas.
Tačiau šiemet liepos 26-osios reginyje trūko pagrindinio veikėjo. Tai buvo pirmasis Zalcburgo festivalis, prasidėjęs be Markuso Hinterhäuserio nuo tada, kai jis 2016 m. perėmė meno vadovo pareigas, nors kiekvienas šių metų programos punktas buvo sumanytas jam vadovaujant. Oficialiai paskelbta, kad M.Hinterhäuserio sprendimą trauktis lėmė „nesutaikomi požiūrių skirtumai“ tarp vadovo ir festivalio kuratorijos dėl valdymo bei strateginių sprendimų. Šis pasitraukimas tapo vienu netikėčiausių pastarųjų metų įvykių Europos muzikos pasaulyje.
Kad ir kokia būtų galutinė išvada dėl M.Hinterhäuserio pasitraukimo, šių metų festivalis neabejotinai turi jo pėdsaką: intelektualiai ambicingas, meniškai avantiūristiškas ir įkvėptas įsitikinimo, kad Zalcburgas turi nuolat atsinaujinti.
Kūrėjų ansamblis – įspūdingas
„Karmen“ atsiradimas programoje – irgi M.Hinterhäuserio meninės vizijos rezultatas. Režisuoti spektaklį jis pakvietė argentiniečių ir italų kilmės Belgijoje reziduojančią vieną ryškiausių šiuolaikinio šokio atstovių choreografę ir režisierę Gabrielą Carrizo, garsiosios trupės „Peeping Tom“ bendraįkūrėję. G.Carrizo trupė garsėja intensyvia fizine aktoryste, choreografijos ir dramos sinteze, todėl jau iš anksto buvo galima tikėtis, kad šiame spektaklyje personažo kūnas, judesys ir sceninė raiška taps ne mažiau svarbūs už vokalinę interpretaciją.
Dar prieš festivalį spektaklio anonse teigta, kad, kaip ir „Peeping Tom“ pastatymuose, operoje „Karmen“ G.Carrizo daugiausia dėmesio skirs veikėjų psichikos ir pasąmonės tyrinėjimui. Ji taip pat ragins žiūrovus apmąstyti pagrindinės istorijos kontekstą: pavyzdžiui, išanalizuoti „respektabiliai moteriškos“ Mikaelos ir vyriško Eskamiljo – veikėjų, kurie nepasirodo Prospero Mérimée apysakoje, – vaidmenis arba įvertinti šeimos svarbą (pirmiausia motinos įtaką Chosė).
Muzikos vadovu tapo M.Hinterhäuserio protežė graikų dirigentas Teodoras Currentzis, beje, nemažai kritikuojamas dėl savo ryšių su Rusija. Tačiau jo interpretacijos visuomet išsiskiria savitu bei konceptualiu partitūros skaitymu, todėl ir šį kartą tikėtasi ne tradicinės G.Bizet operos interpretacijos, o naujo meninio požiūrio, kuris, kaip ne kartą yra buvę dirigento kūryboje, greičiausiai sukels ir susižavėjimo, ir diskusijų.
Pagrindinis vaidmuo pasiūlytas A.Grigorian, kuri tarptautiniuose festivalio leidiniuose ir operos duomenų bazėse nuosekliai pristatoma kaip Lietuvos sopranas. Ji ne kartą dalyvavo festivalyje ir 2018 metais žurnalo „Opernwelt“ paskelbta Metų dainininke už Salomėjos vaidmenį to paties pavadinimo Richardo Strausso operoje, režisuotoje Romeo Castellucci.
Kitus pagrindinius vaidmenis atlieka taip pat įspūdingas ansamblis – Jonathanas Tetelmanas (Don Chosė), Kristina Mkhitaryan (Mikaela), Davide Luciano (Eskamiljas).
Požiūris į naujoves nesutapo
Po „Karmen“ premjeros liepos 26-ąją Didžiojoje festivalio salėje skambėjo šūksniai „Bravo!“ ir plojimai, nors jie gal ir nebuvo tokie audringi bei ilgi, kaip buvo galima tikėtis. Jie buvo skirti solistams, dirigentui T.Currentziui, jo orkestrui „Utopia“ bei chorams („Utopia Choir“, Zalcburgo Bacho chorui, Zalcburgo festivalio ir teatro vaikų chorui), o štai prodiuserinė komanda su G.Carrizo priešakyje sulaukė ir šiokio tokio švilpimo. Tačiau tai nesutrukdė Karmen vaidmens atlikėjai A.Grigorian ir jos partneriui J.Tetelmanui apsikabinti džiaugiantis sėkmingai atliktu darbu.
Iškart po pirmojo parodymo spektaklis tapo viena labiausiai aptarinėjamų vasaros operos premjerų. Jau kitą dieną pasirodžiusiuose muzikos kritikų, apžvalgininkų, kultūros žurnalistų atsiliepimuose ir recenzijose nuomonės išsiskyrė. Vieniems G.Carrizo režisūra, kai jos „Peeping Tom“ šokėjai ne tik lydi veiksmą, bet ir sukuria lygiagretų sluoksnį, kuriame veikėjų vidinės būsenos materializuojamos per dainininkų ir šokėjų sudvejinimus, akrobatinius judesius ir beveik siurrealistinių vaizdinių scenas, pasirodė pertekliniai, blaškantys dėmesį, trukdantys susitelkti į muzikinę ir psichologinę kūrinio esmę. Kiti tai vertino kaip itin šiuolaikišką sprendimą, spinduliuojantį stiprią teatrinę energiją.
Klausimų kėlė ir T.Currentzio dirigavimo strategija, kuri šiame pastatyme pasiūlė ne tik asmeninę interpretaciją, bet ir kūrinį pagal ankstesnę, mažiau pažįstamą G.Bizet partitūrą. Pavyzdžiui, atsisakyta vėliau į operą įtrauktų glaustų Ludovico Halévy ir Henri Meilhaco dialogų, taip pat Ernesto Guiraud rečitatyvų. Žodžių vietoje atsirdo pantomima, ritualinės giesmės, šokių intarpai, elektroniniai koliažai ir, kai kurių vertintojų nuomone, muzikos subtilumą prarijo vaizdinis perteklius.
Tačiau beveik visi kritikai sutarė dėl vieno dalyko: A.Grigorian, debiutuodama Karmen vaidmeniu, tapo neginčijamu spektaklio centru, o vokalinis ansamblis įrodė esąs vertas didžiausio sezono festivalio. Jie beveik sutartinai gyrė bebaimę ir magnetiškai įtaigią A.Grigorian interpretaciją. Jos Karmen – ne įprastas gundančios moters stereotipas, o įnirtingai savo nepriklausomybę ginanti asmenybė. Aktorinis meistriškumas, vokalinė jėga ir sceną užvaldantis artistės temperamentas pavadinti ryškiausiu viso pastatymo akcentu.
Pagyros lietuvių dainininkei
Bene operatyviausiai į „Karmen“ premjerą sureagavo Šveicarijos naujienų agentūros „Keystone-SDA“ korespondentas. Jau liepos 27-osios rytą išplatintoje apžvalgoje jis rašė: „Naujas operos „Karmen“ pastatymas Zalcburgo festivalyje sulaukė didelio pripažinimo. Šioje meile, neapykanta ir pavydu alsuojančioje operoje argentiniečių ir italų kilmės režisierė G.Carrizo siekė kuo visapusiškiau atskleisti personažus. <...> A.Grigorian sukurta Karmen yra be galo įtaigi. Atsitraukdama nuo tradicinio femme fatale stereotipo, Asmik įkūnijo itin savimi pasitikinčią, savo likimą valdančią moterį. Likus akimirkai iki žiaurios mirties, jos Karmen išdidžiai rėžia savo žudikui Don Chosė, kad ji gimė laisva ir mirs laisva. Šiandien ši 1875 m. sukurta opera neišvengiamai verčia susimąstyti apie femicido (moterų žudymo dėl lyties) problemą. „Pavyzdžiui, mano gimtojoje Argentinoje moteris nužudoma kas 35 valandas“, – sakė G.Carrizo.“
„Frankfurter Allgemeine Zeitung“ apžvalgininkas Geraldas Felberis jau pirmajame recenzijos sakinyje trumpai ir aiškiai teigė: tik A.Grigorian šiame pastatyme pasiekia tikrą individualumą. Jos Karmen iš pradžių gali atrodyti drąsi, provokuojanti, beveik gatvės stiliaus, tačiau veiksmui rutuliojantis iš po šio išorinio apvalkalo išnyra kiti sluoksniai – mergaitiškas spontaniškumas, pažeidžiamumas, stoiškas orumas, savotiškas beveik vaikiškas tiesmukumas, kuris neneigia vidinės stiprybės. Būtent šis prieštaringas vientisumas daro personažą patrauklų.
Negailėjo pagyrų A.Grigorian ir rusų muzikos kritikas, akredituotas Zalcburgo festivalyje, Aleksandras Kurmačiovas. Gana griežtai atsiliepęs apie patį spektaklį, jo koncepciją, šokio trupės „Peeping Tom“ vaidmenį, savo recenzijoje „Vokalo pergalė prieš režisūrą“ muzikos portale „Belcanto“ jis rašė: „A.Grigorian debiutas Karmen vaidmeniu buvo vienas ryškiausių premjeros momentų. Dainininkė siūlo interpretaciją, kuri iš esmės nukrypsta nuo tradicinio herojės įvaizdžio – moters, kuri pirmiausia žavi jusliniu patrauklumu ir demonstratyviu seksualumu.
Jos Karmen remiasi vidine laisve, nenoru prisitaikyti prie normų ir lūkesčių. A.Grigorian iš esmės nesigriebia išorinių efektų, vengdama patikrintų ir patikimų plastinių klišių. Vokališkai meistriškai atlikta Karmen partija tampa dar vienu dainininkės alter ego: matome žmogų, pavargusį nuo šlovės, nuo prievolės šypsotis ir dalyti autografus, nuo spaudimo atitikti pasaulinės operos žvaigždės įvaizdį, į kurį tarsi į kalėjimo kamerą gerbėjai įspraudžia savo dievuką.
Nors A.Grigorian tembrui trūksta sodraus kontraltinio kolorito, tradiciškai siejamo su Karmen įvaizdžiu, ji tai visiškai kompensuoja niuansų sodrumu, filigranišku žodžio valdymu ir nepriekaištinga garso kontrole. Jos žemasis registras niekada neatrodo dirbtinai tamsinamas, o viršutinis registras išlaiko laisvę ir natūralų spindesį.
Čia svarbu kitkas: būdama išskirtinė šiuolaikinės operos artistė, A.Grigorian kiekvieną savo personažą tiesiogine prasme ištraukia iš interpretuojamų šedevrų muzikinės dramaturgijos. Net ir scenose, kuriose režisūra kreipia žiūrovo dėmesį į daugybę plastinių epizodų, trukdančių suvokti vaidmens vientisumą, dainininkei pavyksta perteikti vidinę savo Karmen raidos logiką.“
O štai ką apie Asmik ir jos Karmen rašė „Opera Vibes“ tinklaraštis: „Kai Asmik išeina į sceną – pasaulis sustoja. Ji šiam vaidmeniui suteikia neprilygstamą vokalo ekspresiją, nesuvaidintas emocijas, kvapą gniaužiantį artistiškumą – tai amžiaus debiutas. Nuo širdį veriančio pažeidžiamumo iki laukinės, nepažabojamos galios – A.Grigorian balsas pasižymi reta magija, iš naujo apibrėžiančia operos meno galimybes. Ar esate pasirengę tapti istorinio įvykio liudytojais?“
Susiję straipsniai
Skambėjo ir kritiškų balsų
Sykiu kritikai visiškai neneigė vokalo problemų. A.Grigorian yra sopranas, o Karmen vaidmuo tradiciškai priklauso mecosoprano repertuarui. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ aiškiai teigė, kad ji jau dainuoja ties savo balso diapazono ribomis. Solo kūriniuose, ypač pirmajame veiksme, jai trūksta dūminio, aksominio, žemo jausmingumo, istoriškai siejamo su šiuo vaidmeniu (kritikas tai iliustravo nuoroda į legendinį graikų mecosopraną Agnes Baltsą, be kita ko, per „International Opera Awards 2025“ ceremoniją apdovanotą prizu už gyvenimo nuopelnus). Tačiau tas pats autorius iš karto patikslino: tolesnė spektaklio eiga parodė, kad tokių „demonstracinių“ numerių reikšmė yra pervertinama, jei Karmen suprantama ne kaip hitų rinkinys, o kaip personažo vystymasis.
„BR-Klassik“ autorė Elisabeth von Kalnein sustiprina šią mintį, A.Grigorian Karmen pavadindama ne vyriška fantazija, o žmogumi iš kūno ir kraujo. „Salzburger Nachrichten“ prie to pridėjo savo formulę: „Karmen čia nėra geismo vedama vampyrė, o jautri vienišė, kuri bendrauja su elniais, leidžia laiką su nusikalstamo pasaulio atstovais ir vis dėlto turi vizionierišką įtakos galią.“ Savo ruožtu klassik-begeistert atkreipė dėmesį į tai, kad šiame vaidmenyje dainininkė atrodė šiek tiek santūresnė nei atlikdama jai įprastų ekstremalių herojų partijas, tačiau būtent šis santūrumas leido jos personažui palaipsniui vystytis, o ne perdegti pirmosiose scenose.
O štai „Das Opernmagazin“ autorė Elena Deinhammer, paskelbusi šiame Austrijos žurnale išsamią „Karmen“ apžvalgą, skyrelį apie vokalistus pavadino „No Carmen is Born“ (ko gero, aliuzija į A.Grigorian koncertinę programą „A Diva is Born“, kurią, beje, bus galima išgirsti antrąją Kalėdų dieną Palangoje).
Pasak jos, vakaro akcentas turėjo būti A.Grigorian debiutas Karmen vaidmeniu, tačiau premjeros pabaigoje pavykusiu jį galima laikyti tik iš dalies: „Šis sopranas jau daugelį metų nuolat dalyvauja Zalcburgo festivalyje, ir tiek ji, tiek jos publika šioje scenoje matė ne vieną debiutą. Tačiau kalbant apie Karmen vaidmenį, pirmiausia reikia paklausti, ar jis iš viso atitinka jos balso diapazoną bei tembrą, ir, deja, po šio debiuto atsakymas yra veikiau neigiamas. Vietoj aistringų, emocijomis ir laisvės troškimu degančių aksominio tembro garsų A.Grigorian balsas skleidė ledinius, mirgančius ir dažnai nekoncentruotus tonus. Iš pradžių ypač ausį rėžė „Habaneros“ skambesys; nors vakarui įsibėgėjant situacija gėrėjo, intonacija išliko akivaizdžiai nenuosekli, daugelyje vietų pastebimai svyravo. Prie to prisidėjo ir tam tikras garso neapibrėžtumas, tarsi jis būtų nevisavertis arba tarsi A.Grigorian nežinotų, kaip jį pritaikyti šiam vaidmeniui.“
Vis dėlto E.Deinhammer nesusilaikė pabaigoje nepridūrusi: „Nepaisant to, A.Grigorian ir šį premjeros vakarą sugebėjo užburti, įtikindama publiką savo bendru pasirodymu, jaudinama, labai išraiškinga ir nepaprastai natūralia bei autentiška vaidyba, kuri, jei vadovautumėmės holistiniu požiūriu, netgi kompensavo tam tikrus vokalinius trūkumus.“
Apskritai kritikai A.Grigorian apibūdino kaip tą retą Karmen, kuri galbūt neatitinka tradicinių tembrų lūkesčių, tačiau dramatiniu vientisumu pranoksta daugelį „standartinių“ interpretacijų. Net ir pastatymo skeptikai retai ginčijo, kad jos buvimas neleidžia spektakliui subyrėti.
* * *
Drįsta imtis ne kiekvienas sopranas
A.Grigorian kaip Karmen debiutas išskirtinis ne tik todėl, kad dainininkė pirmą kartą ėmėsi vieno garsiausių operos repertuaro vaidmenų. Dar svarbiau, kad dramatinis sopranas ryžosi partijai, tradiciškai laikomai mecosoprano repertuaro viršūne.
Muzikos istorijoje tokių pavyzdžių nėra daug. Karmen scenoje yra dainavusios tokie iškilūs sopranai kaip Geraldine Farrar, Rosa Ponselle, Victoria de los Ángeles, Ana María Martínez, Danielle de Niese.
Dar kelios operos legendos – Maria Callas, Leontyne Price, Jessye Norman ir Angela Gheorghiu – šią partiją įamžino įrašuose, tačiau scenoje jos neatliko. Todėl A.Grigorian sprendimas sulaukė didelio tarptautinės operos bendruomenės dėmesio.
Pati dainininkė yra sakiusi, kad jeigu kada nors dainuos Karmen, tai turi padaryti dabar – nelaukdama vėlesnio karjeros etapo. Šis sprendimas liudija ne tik vokalinę drąsą, bet ir nuoseklų siekį plėsti savo repertuaro ribas. Po Salomėjos, Čio Čio San, Turandot, Manon Lesko ir kitų draminių soprano vaidmenų Karmen tapo nauju meniniu iššūkiu, reikalaujančiu kitokios vokalinės spalvos, sceninės plastikos ir psichologinės raiškos.