Vagneristai Bairoite nušvilpė dirbtinį intelektą

Šiaurės Bavarijos mieste Bairoite iki rugpjūčio 26-osios vyksta festivalis, skirtas R.Wagnerio kūrybai. Kaip tik čia suvažiuoja publika iš viso pasaulio, kad išgirstų „Tanhoizerį“, „Lohengriną“, „Parsifalį“... Bilietai į spektaklius išgraibstomi gerokai iš anksto, o galimybę patekti į premjerą operos gerbėjai laiko didžiule sėkme. Bairoito festivalis – kultas, tradicija ir netgi architektūros stebuklas.

2026-aisiais į Bairoito jubiliejinio sezono programą įtraukti septyni R.Wagnerio kūriniai, tarp jų – nauji operų iš ciklo „Nibelungo žiedas“ pastatymai, kuriems sukurti pasitelktas dirbtinis intelektas ir vaizdinės 3D technologijos.

Dirbtinio intelekto vaizdai naujuosiuose R.Wagnerio operų pastatymuose sukėlė publikos nepasitenkinimą, rašė „The Independent“. Po „Dievų žuvimo“ publika spektaklio kuratorius pasitiko švilpimu.

Kuriant vaizdinį spektaklių dizainą dirbtinis intelektas buvo panaudotas pirmą kartą festivalio istorijoje. Spektaklių metu scenoje buvo projektuojami vaizdai, sugeneruoti iš medžiagos, parinktos iš anksto. Tačiau tokį meninį eksperimentą įvertino ne visi žiūrovai. Publiką glumino netikėti buvusio Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio atvaizdai, Pasaulio prekybos centro bokštų po rugsėjo 11-osios išpuolių kadrai ir pašto ženklas, skirtas Vokietijos suvienijimui atminti.

Tačiau, kaip paprastai būna tokiais atvejais, pastatymas nuvylė anaiptol ne visus. Nepaisant kritikos, ne vienas žiūrovas eksperimentą įvertino kaip įdomų ir vertingą.

„Vaikai, kurkite ką nors naujo!“ („Kinder, schafft Neues!“) – taip skamba garsusis R.Wagnerio 1852 m. raginimas, ypač dažnai prisimenamas šiuo jubiliejiniu sezonu.

XIX a. aštuntajame dešimtmetyje kompozitorius R.Wagneris asmeniškai prisidėjo prie to, kad iškiltų Bairoito festivalio teatras (Bayreuth Festspielhaus), kuris gali pasigirti unikalia akustika. Būtent čia 1876 m. pirmą kartą buvo pristatytas visas „Nibelungo žiedas“, kurį sudaro keturios muzikinės dramos – operos „Reino auksas“ („Das Rheingold“), „Valkirija“ („Die Walküre“), „Zygfrydas“ („Siegfried“) ir „Dievų žuvimas“ („Götterdämmerung“). Visa tetralogija trunka 15–16 valandų, o kur dar Bairoito pertraukos!

Festivalio teatre ant Žaliosios kalvos telpa beveik du tūkstančius žiūrovų. Daugelis čia lankosi metų metus ar net dešimtmečius. Bairoito publika laikoma viena reikliausių operos pasaulyje ir niekada neslepia savo dėkingumo už spektaklius.

2026-ųjų jubiliejinis „Nibelungo žiedo“ pastatymas sulaukė kritikos, tačiau aistros, kilusios 1976-aisiais po tuomet jubiliejinio Patrice'o Chéreau „Šimtmečio žiedo“ („Der Ring der Centenario“) premjeros, dar nepasiekė tokio lygio.

Prieš pusę amžiaus P.Chéreau radikaliai permąstė R.Wagnerio tetralogiją, perkeldamas ją į pramonės revoliucijos epochą. Reino mergelės buvo vaizduojamos kaip prostitutės užterštoje upėje. Nybelungai (germanų mitologijos nykštukai ir mitinės būtybės, siejamos su požemio turtais, auksu ir rūku, kurių vardas įamžintas viduramžių herojinėje poemoje „Nybelungų giemė“) buvo proletarai anglies kasykloje. Zygfrydas savo stebuklingą kardą „Nothung“ nukalė gariniu kūju.

Daugeliui R.Wagnerio gerbėjų tai buvo tikras iššūkis. „Šimtmečio žiedo“ premjera virto dideliu skandalu. Publika susiskaldė, o diskusijos buvo tokios įnirtingos, kad net baigdavosi įžeidimais ir antausiais. Tačiau po ketverių metų tonas kardinaliai pasikeitė. Kai pastatymas paskutinį kartą buvo parodytas Bairoite, publika, kaip tikina žiniasklaida, plojo beveik pusantros valandos.

Ar istorija galėtų pasikartoti su šių metų jubiliejiniu „Žiedas 10010110: nuo mito iki kodo“ pastatymu? Ar pyktis užleis vietą gailestingumui arba net džiaugsmui? Daugumai žiūrovų ir kritikų „Žiedas DI“ nepatiko. Tiksliau, jiems nepatiko pats pastatymas, jei šį terminą čia apskritai galima vartoti. R.Wagnerio Gesamtkunstwerk akivaizdžiai nesusijungė į darnią visumą. Atskiri elementai, regis, egzistavo savarankiškai. Ypač nukentėjo scenos dramaturgija – solistai didžiąją spektaklio dalį stovėjo beveik nejudėdami ir retai bendravo tarpusavyje.

Tačiau muzikinė dalis sukėlė pelnytą susižavėjimą, ypač dirigento Christiano Thielemanno, vieno geriausių ir labiausiai patyrusių R.Wagnerio specialistų, „Žiedo“ partitūros interpretacija. Per nusilenkimus Ch.Thielemannas buvo sutiktas kaip tikras gelbėtojas. Jis droviai šypsojosi.

Vienas lankytojas, kuriam jubiliejinis „Dievų žuvimas“ tapo 120-ąja (!) Bairoito opera, sakė: „Ch.Thielemannas yra genialus dirigentas, bet per kuklus, kad tai pripažintų.“ Per 2026-ųjų „Žiedą“ dirigentas tapo ir bendrarežisieriu, nes dirbtinis intelektas akivaizdžiai nesugebėjo susidoroti su šia užduotimi.

Solistai buvo sutikti kaip brangūs ir artimi draugai ar net šeimos nariai. Išskirtinio paminėjimo nusipelno absoliutus Bairoito vagneristų numylėtinis Klausas Florianas Vogtas – tenoras, 2026-aisiais atlikęs visas keturių premjerinių „Žiedo“ dalių partijas – Logės „Reino aukse“, Zigmundo „Valkirijoje“ ir Zygfrydo „Zygfryde“ bei „Dievų žuvime“. Tikras aukščiausio lygio maratono laimėjimas. Dėl didelio solistų darbo krūvio šiuos ir kitus vaidmenis paprastai atlieka skirtingi operos dainininkai.

Prodiuserinė komanda buvo draugiškai nušvilpta. Per keturis vakarus jie, kaip čia įprasta, scenoje pasirodė tik po tetralogijos paskutinės dalies – „Dievų žuvimo“, bet tik kelioms protokolinėms sekundėms. Iš konteksto ištraukti klipai, užfiksavę akivaizdų publikos nepasitenkinimą, socialiniuose tinkluose sulaukė tūkstantinių peržiūrų.

Atidžiau įsiklausius, tarp garsaus švilpimo ir ilgų bosinių „Būūūū...“ galima išgirsti plojimus – galbūt tik dešimties–penkiolikos procentų publikos, bet vis tiek. Teigti, kad visa publika atmetė pastatymą, nebūtų teisinga.

Prieš kelerius metus planuojant jubiliejinį festivalį tapo aišku, kad organizatorių finansiniai ištekliai bus riboti. Kaip išskirtinę jubiliejinę premjerą Bairoite pasirinkta pastatyti retai atliekamą ankstyvąją R.Wagnerio operą „Rienci“ („Rienzi“). Ji sulaukė didelės sėkmės ir daugybės teigiamų atsiliepimų.

Tradiciškai nauji „Nibelungo žiedo“ tetralogijos pastatymai festivalyje pristatomi kas kelerius metus. Dėl finansinių galimybių jubiliejinis „Nibelungo žiedas“ buvo parengtas tik vienam sezonui ir iš esmės koncertiniu formatu su minimalia scenografija.

Kitas naujas „Žiedo“ pastatymas Bairoito scenoje atsidurs 2028 metais. Numatoma, kad pastatymą režisuos rusų režisierius, buvęs Asmik Grigorian vyras Vasilijus Barchatovas. Dirigentu taps ispanas Pablo Herasas-Casado, kuris šį sezoną sulaukė entuziastingų publikos plojimų po čia parodyto 2023 m. pastatyto amerikiečių režisieriaus Jay Scheibo „Parsifalio“. Savo ruožtu 2027 m. Bairoite bus pristatyti nauji „Lohengrino“ ir „Parsifalio“ pastatymai. 

Nusprendę jubiliejiniam „Žiedo“ spektakliui panaudoti dirbtinį intelektą, festivalio rengėjai projekto kuratoriumi pasirinko teatro skaitmeninių technologijų ekspertą Marcusą Lobbesą iš Dortmundo.

Pagal koncepciją, dirbtinis intelektas veikia kaip virtualus režisierius. Neuroninis tinklas realiuoju laiku generuoja vaizdus permatomoje uždangoje priešais solistus ir baltame ekrane už jų, sukurdamas trimatės erdvės iliuziją. Vaizdai nuolat ir sklandžiai transformuojami naudojant morfavimo technologiją (kompiuterinės grafikos ir animacijos metodas, kai vienas vaizdas ar 3D objektas sklandžiai transformuojamas ir perleidžiamas į kitą formą). Algoritminis režisierius, atmintinai žinantis libretą ir partitūrą, taip pat analizuoja orkestro grojimą ir vokalistų balsus, bandydamas sinchronizuoti vaizdus.

Spektaklio metu dirbtinis intelektas kuria arba bando sukurti Bairoito „Žiedo“ pastatymų retrospektyvą, apimančią pusantro amžiaus. Sykiu ekranuose pasirodo įvairių istorinių įvykių ir asmenybių iš šių laikotarpių vaizdai. Pavyzdžiui, atėjus sovietmečio „perestroikai“, „Dievų žuvime“ algoritmas parodė Michailą Gorbačiovą. Šie chronologiniai žymekliai pasirodo maždaug kas šešias minutes – karalienės Elžbietos II karūnavimas, 1973 m. naftos krizė, Raudonosios armijos frakcijos teroras (Rote Armee Fraktion – vokiečių kairiųjų radikalų teroristinė organizacija, veikusi VFR ir Vakarų Berlyne 1970–1998 metais), Steve'as Jobsas pristato pirmąjį asmeninį „Macintosh“ kompiuterį, Helmutas Kohlis per Vokietijos suvienijimą, Šengeno sutarties pasirašymas, euro įvedimas, 2015 m. migracijos krizė, karas Ukrainoje – daugiaaukščiai, kuriems padarytą žalą neuroninis tinklas uždengia pieštomis saulėgrąžomis...

Didelę laiko dalį dirbtinis intelektas kūrė vaizdus, kurie turėjo kažkaip iliustruoti „Žiedo“ siužeto vingius remiantis visų ankstesnių Bairoito pastatymų istorine medžiaga. Pavyzdžiui, algoritmui labai patiko „Komunistinis Rašmoro kalnas“ iš 2013 m. Franko Castorfo „Žiedo“, kuriame vietoj Amerikos prezidentų buvo pavaizduoti Marxas, Leninas, Stalinas ir Mao. Šis motyvas pasirodė keliolika kartų. Tačiau transformacijos metu istorinės figūros darėsi vis panašesnės į Ripli iš mokslinės fantastikos filmo „Svetimas: prisikėlimas“ klonus – tuos pačius, kuriuos ji sudegino liepsnosvaidžiu.

Žiūrovams, kurie nebuvo matę šių pastatymų, buvo sunku arba tiesiog neįmanoma iššifruoti jų prasmės. Tačiau kai kurie festivalio lankytojai, turintys dešimtmečių patirtį, buvo be galo sužavėti, nes dirbtinio intelekto generuojami vaizdai sukėlė daugybę teigiamų prisiminimų ir emocijų.

Projektas pademonstravo ne tiek dirbtinio intelekto galimybes, kiek dabartinį šios technologijos meninį ribotumą. Virtualusis režisierius publikai nepateikė jokių naujų „Žiedo“ reikšmių ar interpretacijų, siūlydamas tik gražią ekrano užsklandą. Bet kuriuo atveju kaip dinamiškas vaizdo režisierius jis žengia tik pirmuosius nedrąsius žingsnius. Ilgainiui šios sistemos tobulės ir taps įprasta teatro spektaklių dalimi.

Jubiliejiniame Bairoito festivalyje yra ir lietuviškų akcentų. Jau festivalio pradžioje surengtame koncerte po atviru dangumi – vos prieš kelerius metus prasidėjusioje naujoje Bairoito festivalio tradicijoje – dalyvavo sopranas V.Miknevičiūtė, kuri su kolegomis iš kitų šalių ir Bairoito festivalio orkestru atliko ištraukas iš R.Wagnerio operų.

Į šiųmetę festivalio programą įtrauktas ir prieš penkerius metus režisieriaus D.Černiakovo pastatytas „Skrajojantis olandas“, kuriame Zentos partiją atliko A.Grigorian. Ji ją dainavo ir dviejuose jubiliejinio festivalio spektakliuose.

Kelią į Bairoitą lietuvių atlikėjams pramynė V.Urmanavičiūtė-Urmana. Ji pirmoji iš lietuvių dainininkų debiutavo šiame festivalyje 1994-aisiais (Valtrautė „Valkirijoje“ ir Antroji norna „Dievų žuvime“) ir po to dar ne kartą jame dalyvavo.

2021 m. Zentos vaidmeniu „Skrajojančiame olande“ Bairoite debiutavo A.Grigorian.

V.Miknevičiūtė festivalyje debiutavo 2024 m. Zyglindės vaidmeniu „Valkirijoje“ ir pelnė palankų tarptautinį pripažinimą.