Man labai patinka atsidurti Klaipėdos muzikiniame teatre, nes pats teatras – meno kūrinys.
Ir ne vien dėl to, kad jis sukurtas rankomis tiesiogine šio žodžio prasme (visos sienos išlipdytos iš Neringos smėlio ir molio), bet ir dėl to, kad jame labai teisingai ir žmogiškai suprojektuota žiūrovų erdvė.
Ji suformuota amfiteatro principu. Patogios kėdės, puiki akustika... Aišku, labai svarbu ir aptarnaujantis personalas – atidus, geranoriškas ir visada maloniai kviečiantis sugrįžti.
Žiūrovai šį teatrą pamėgo nuo pirmos dienos. Į jį atvyksta ne tik iš didžiųjų Lietuvos miestų, bet ir iš Vakarų Lietuvos mažųjų miestelių. Susiformavusi visai kitokia tradicija nei, tarkim, Vilniuje. Tie, kurie važiuodavo į Rygą, dabar važiuoja į Klaipėdą.
Traukia garsius svečius
Įdomu ir tai, kad be papildomų kvietimų į Klaipėdos muzikinį teatrą atvyksta specialistai iš įvairių Europos miestų, ypač stebintys choreografų naujuosius darbus.
Susidomėjimas kilo jau po švedų choreografo Alexanderio Ekmano „Kaktusų“ (2024 m.).
Man asmeniškai po jo „Žaidimo“ („The Play“, „Grand Opera“) sunku šiuolaikiniame šokyje perskaityti nesibaigiančius pasikartojimus, girdėti ritminę muziką ir vis dažniau pasigirstančius šokėjų šūkavimus. Stebi fizines būsenas, bet jausmų jos nesukelia, tik įvairius apmąstymus.
Panašios mintys aplankė ir savaitgalį stebint į šių metų Klaipėdos festivalio programą įtrauktą šokio diptiką, kurį sudarė dvi choreografinės kompozicijos.
Šveicaro ir lietuvės diptikas
Tai „Decrescendo“, sukurtas šveicarų choreografo Marcelio Leemano kartu su baleto šokėjais pagal Jono Raudoniaus hipnotinę technomuziką, ir „Pasiskolinti peizažai“, kurį pristatė klaipėdietė choreografė Agnija Šeiko pagal Mindaugo Bačkaus sudarytą muzikinį takelį.
Visiškai skirtingi choreografai, skirtingos temos, o išėjo tikras diptikas.
Du spektakliai net ir vizualiai broliavosi. Pirmajame dominavo juoda ir raudona spalvos, o antrajame – juoda ir rusva.
Scenovaizdžiai taip pat turėjo bendrumų – judantys horizontalūs ir vertikalūs elementai (tik pirmoje dalyje jų daugiau ir jie stambesni, o antroje dalyje – tik du, skleidžiantys šviesą).
„Decrescendo“ scenografiją ir kostiumus sukūrė turkų kilmės dailininkė Ayse özel, šviesos partitūrą – Edvardas Osinskis, o „Pasiskolintus peizažus“ – scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.
Šokėjai – nervų ląstelės
Antroji dalis – „Pasiskolinti peizažai“ palietė labiau, nes čia ryškesnė dramaturgija ir subtilesnis vaizdas, kiek primenantis vilsoniškus atradimus, jų prasmės kūrėsi kartu su šokėjais.
Ypač artėjant link finalo, kai šokėjai tapo gyvomis nervų ląstelėmis, be atvangos reaguojančiomis į muziką (muzikinio takelio sudarytojas M.Bačkus). Jų būsenos priminė konvulsijas, nesugebėjimą nusiraminti, o pasigirdus Johanno Sebastiano Bacho motyvui įsivyravo harmonija.
Žmogaus santykis su aplinka tampa būtinybe. Muzika jau ne kuriama kartu su šokiu, o vėl iš naujo atrandama ir skamba kažkur iš anapus. J.S.Bachas nėra vien gražus, jis yra amžinas ir gyvena mumyse.
A.Šeiko choreografijai visais laikais buvo svarbus žmogaus santykis su gamta. Šįkart daug šokio, ne tik jausmų, ir visa tai labai tiksliai dera su vaizdu. Ypač organiški ir originalūs S.Straukaitės kostiumai, lyg atspindintys teatro interjero koloritą, o žiūrint į visumą priminė skulptūrines kompozicijas. Atrodė, kad papuolei į didžiulę gliptoteką, kai šviesos ruožuose matai tik skulptūrų dalis – galvą, kūną ar ranką.
Šokio trupė šiame teatre smarkiai keičiasi. Vieni šokėjai išvyksta, kiti deda daug pastangų, kad čia patektų. Reikia tikėtis, kad naujasis šio teatro baleto meno vadovas italas Gianvito Attimonelli artimiausiu laiku suteiks dar daugiau spalvų augančiai baleto trupei.
DATOS IR FAKTAI
Klaipėdos festivalis šįmet skiriamas karalienei
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vykstantis VI Klaipėdos festivalis, kuris šiemet dedikuotas Prūsijos karalienės Luizės 250-osioms gimimo metinėms, tęsis iki rugsėjo 5 d.
Vienas ryškiausių vasaros scenos menų renginių Vakarų Lietuvoje kviečia iš naujo atrasti muzikos ir šokio meną bei Klaipėdos erdves, kuriose susitinka Lietuvos ir užsienio kūrėjai bei miesto bendruomenė ir svečiai.
Rugpjūčio 29 d. Klaipėdos festivalio dėka pirmą kartą Lietuvoje koncertuos Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras. Vienas svarbiausių jaunųjų profesionalių muzikantų kolektyvų Europoje į Klaipėdą atvyks su pasaulinio lygio dirigente K.Poska.
Festivalio finalą rugsėjo 5 d. vainikuos K.Jenkinso „Symphonic Adiemus“ koncertas Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kieme.
Bendram pasirodymui susiburs KVMT simfoninis orkestras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras“, Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų kamerinis choras „Cantare“, Kretingos kultūros centro choras „Kristalė“ ir Palangos kamerinis choras. Diriguos KVMT vyriausiasis dirigentas T.Ambrozaitis.
Nemokamas baigiamasis festivalio koncertas – dovana miesto bendruomenei.