Ir ką gi daryti, kai supranti, jog tą patį rugsėjo 18-osios vakarą sostinėje gali rinktis iš trijų skirtingų operų. Trijų! Tai – gausiai miniai prie Rotušės transliuojamas Jules Massenet „Verteris“, liudijantis bohemiečių 20-metį, Žibuoklės Martinaitytės „Apverstos tikrovės“ pasaulinė premjera Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezono atidaryme bei čia pat kitapus gatvės LVSO koncertų salėje ispaniškuoju temperamentu verdanti Manuelio de Fallos opera „Trumpas gyvenimas“.
Pastaroji – taipogi premjera. LVSO salė buvo pilnutėlė atėjusių pasiklausyti šios operos koncertinio atlikimo, antrojo po parodymo Pažaislyje rugpjūtį, ir kol kas daugiau neplanuojamo. Taip pasitikome Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 38-ąjį koncertų sezoną.
Atlikti šią operą idėja kilo vienam iš solistų – Edgarui Montvidui, Pažaislio muzikos festivalio meno vadovui, Fallos operoje padainavusiam nedidelį Pako vaidmenį. Tikra tiesa, kad festivaliai savo klausytojams neretai pažeria unikalių muzikos grynuolių, čia nutinka tokios aukščiausio meistriškumo akimirkos, kokias norėtųsi išgirsti ir vėliau, už festivalio ribų, surengti nuskambėjusios programos pakartojimą / post scriptum (projektine kalba tariant, pasirūpinti renginio rezultatų post-produkcija, sklaida).
Susiję straipsniai
Todėl džiugu, kad šių metų Pažaislio muzikos festivalio baigiamasis koncertas (programoje – koncertinis Fallos operos „Trumpas gyvenimas“ atlikimas), rugpjūčio 30 d. nuskambėjęs po atviru dangumi vienuolyno kiemelyje, neliko vienetinis. Festivalio baigiamojo koncerto partneris LVSO sumanymą pakartojo rugsėjo 18 d. Vilniuje, pasitinkant savąjį koncertų sezoną.
Ši Fallos opera, pirmoji ir vienintelė šio žanro kompozicija jo palikime ir parašyta kompozitoriui neturint nė trisdešimties (tiesa, iki operos sukūrimo 1904–1905 metais Falla buvo sukomponavęs keletą sarsuelų – ispaniškojo muzikinio teatro pavyzdžių), Lietuvoje nebuvo skambėjusi. Montvido teigimu, 2026-aisiais minint ispanų kompozitoriaus gimimo 150-metį nuspręsta jam dėmesį skirti Pažaislio festivalio muzikinėje programoje ir parengti bei atlikti gana trumpą (dviejų veiksmų, bet trunkančią tik kiek daugiau nei valandą) itin spalvingą ir ispaniškos muzikos koloritu tiesiog pursluojančią operą „La vida breve“ (verčiama „Trumpas gyvenimas“).
Apie šią operą mintys festivalio meno vadovo galvoje sukosi jau kurį laiką. O dar dėkingai sukritusios aplinkybės, kai Montvidui prieš metus darbuojantis prie Bizet „Karmen“ Lozanoje jo scenos partnerė sopranas iš Gvatemalos Adriana González pasirodė besanti dainavusi pagrindinį Fallos operos vaidmenį – Salud. Beliko imtis ir įgyvendinti operos atlikimą Lietuvoje.
Apvalūs skaičiai ir datos (beje, be 150-osios gimimo sukakties šiemet yra ir Fallos mirties 80-metis) – tai pakankamas argumentas imtis tokių sumanymų, nenuvertinant ir to, kad jubiliejai ypač gerai žiūrisi pagrindžiant vieno ar kito sumanymo poreikį projektinėse paraiškose. Tačiau būtent šiame įvykyje – pristatant Fallos „Trumpą gyvenimą“ Lietuvoje – įžvelgiu kai ką daugiau nei vien jubiliejus. Lygiai prieš du dešimtmečius maestro Gintaras Rinkevičius ir Dalia Ibelhauptaitė (bei trečiasis komandos narys – kostiumų kūrėjas Juozas Statkevičius) ėmėsi misijos plėsti operinį repertuarą Lietuvos muzikinėje scenoje, pasiūlyti alternatyvią erdvę, kitą požiūrį į operą.
Klasikinį operhauzo repertuarą paįvairino kitapus gatvės tarsi stebuklingu būdu transformuojamoje kongresų scenoje rengiami spektakliai. Tiesa, dominavo klasikinės operinės drobės, kurias pavadintume (tik priimkite tai be jokio sarkazmo ar ironijos) operiniu Holivudu ar sunkiąja artilerija – pradėjus nuo Leoncavallo „Pajacų“, Puccini „Bohemos“, vėliau sekė Mozarto „Užburtoji fleita“, Massenet „Verteris“ ir kt., pernai Wagnerio „Lohengrinas“, 2027 m. sausį laukia „Parsifalis“... Tačiau tai, kas įvyko šiemet rugpjūčio 30-ą Pažaislyje bei LVSO sezono atidaryme rugsėjo 18-ąją – tai nuostabi Edgaro Montvido paskata, netgi provokacija maestro Rinkevičiui ir didžiuliam būriui muzikantų nerti giliau, į rafinuotą ir subtilią rečiau skambančio operinio repertuaro nišą. O Fallos muzika išties įmantri kaip ir pilnas kompozitoriaus vardas – Manuel María de los Dolores Falla y Matheu.
Viena vertus, Fallos operos siužetas visiškai tradicinis – amžinoji meilės tema, iš meilės kylanti kančia, nusivylimas, išdavystė, mirtis prie mylimojo kojų jo vestuvių dieną. Muzikoje, mano nuomone, – tarsi vos apčiuopiami šešėliai šmėžuojančios skambesio, muzikinės kalbos detalių paralelės su tokiais repertuaro grandais kaip Puccini „Madam Baterflai“, Bizet „Karmen“. Choro šioje operoje daug, jis spalvingas, įvairus; moterų grupės epizoduose netgi išgirdau aliuziją į kalną kopiančios Baterflai su palyda skambesį, tik ne tokį subtilų ir plevenantį, bet su ispaniškais Fallos muzikinės kalbos prieskoniais.
Jų išpildymui visgi norėtųsi dar daugiau choro precizikos, kuo tiksliau formuojant pirmojo garso ataką (dainavo Roberto Šerveniko vadovaujamas Kauno valstybinis choras). Kaip Suzuki ir Baterflai pokalbio fantomas man regėjosi Salud ir jos senelės duetas – galbūt dėl to paties soprano–mecosoprano derinio, o gal ir dėl punktyriškai juntamos italų operisto įtakos Fallai. Meilės saldumą ir kančią išgyvenanti mergina Salud – pagrindinė šios operos linija, tačiau man šiame operos atlikime visgi ypač imponavo tai, kaip skambėjo Salud senelės partija.
Suzukiškai šiltas, tarsi skraiste globėjiškai apgaubiantis Justinos Gringytės sodrus aksominis tembras čia pat meistriškai transformuodavosi ir užsiliepsnodavo šaižiais kirčiais lyg aistringasis flamenkas. Tarsi vokalinėje linijoje atsikartotų tai, kas tuoj pat įvyks ant scenos pakylos: autentiško flamenko šokėjos (Verónica Pulido) pasirodymas su kaprizingu ir įmantriu trepsėjimu pritariant gitarai (Ricardo Fernández del Moral Pozuelo).
Falla šokėjos pasirodymą, gitaros partiją bei dainuojančio gitaristo epizodus įtraukė savo operos antrame veiksme. Tačiau Montvido sumanymu Lietuvoje atliekamos operos pirmą ir antrą veiksmus buvo nuspręsta rengti be pertraukos ir sujungti improvizuotu flamenko šokėjos ir gitaros interliudu, kurio originalioje partitūroje nėra.
Būtent ši improvizacija – autentiško flamenko grynuolis – tapo viena ryškiausių koncerto akimirkų. O tie, kas lankėsi ir Pažaislyje, ir Vilniuje, turėjo progą pamatyti dvi skirtingas improvizacijas, skirtingus šokėjos aprėdus, įsijausti į flamenką kaip čia pat vietoje spontaniškai gimstantį šokio kūrinį.
Greta šių refleksijų apie įvykusį koncertą dera paminėti operos atlikime dainavusius solistus, kurie atliko daugiau ar mažiau epizodinius vaidmenis, – tai Joris Rubinovas (dėdė Salvadoras), Romanas Kudriašovas (Manuelis), Tomas Pavilionis (miestietis, kalvis) ir Ugnė Stražnickaitė (Karmela).
LVSO 38-asis koncertų sezonas atidarytas. Pirmojo pusmečio bukletas skelbia keturiolikos koncertų Vilniuje kalendorių. Programose dominuoja laiko patikrinta tradicinė klasika. Tačiau LVSO jau artėja prie savo apvalios datos – keturių dešimtmečių. Linkiu pasitikti šią sukaktį repertuare vis dažniau ir drąsiau įskeliant rafinuotos, retai skambančios muzikos žiežirbas, kurios, kad ir trumpos kaip vida breve, bet nuostabiai glosto profesionalų muzikos melomanų skonį ir neabejotinai praturtina pačių muzikantų akiratį.
Orkestro generalinis rėmėjas – „Norfa“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.