Su Ch.Tetzlaffu susėdame pokalbio jo kambaryje LVSO koncertų salėje, kai jau sudėti paskutiniai generalinės repeticijos akcentai. Pasauliniam klasikinės muzikos elitui priklausantis menininkas – savo meistryste ir charizma atskleidžiantis subtiliausias muzikos gelmes scenoje ir vidine laikysena perteikiantis įkvepiančias žmogiškumo pamokas kasdienybėje.
— Christianai, didelė garbė ir džiaugsmas su jumis susipažinti. Vilniuje lankotės jau ne pirmą kartą. Ar turėjote laiko šiek tiek pasivaikščioti, pajusti miesto atmosferą? Kaip jaučiatės, čia sugrįždamas?
— Tai jau trečias kartas per gana trumpą laiką, kai lankausi Vilniuje. Vilnius man paliko tokį gerą įspūdį, kad lankydamasis antrą kartą čia atsivežiau du savo vaikus – mes išvaikščiojome visą miestą, muziejus, aplankėme pilį.
Vilniuje man labai patinka dėl daugelio priežasčių. Nuostabūs orkestrai, puikios salės – tai muzikinė dalis. Taip pat man ypač svarbu čia būti esant dabartinei politinei situacijai: Vokietijoje esame šiek tiek toliau nuo Ukrainos, todėl kartais atrodo, kad... Taip, tai mums rūpi, bet čia viskas jaučiama visai kitaip.
U.Bagdonavičiaus nuotr.
Man patinka, kad Lietuvoje yra tokia parama ir suvokimas, koks šiuo metu yra pasaulis. Todėl dėl daugelio priežasčių norėčiau sugrįžti į Vilnių dažniau.
— Ką tik turėjote repeticiją su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Kokie Jūsų įspūdžiai apie orkestrą ir LVSO koncertų salę?
— Koncertų salėje tikrai labai gera akustika. Girdėjau, kad prieš keletą metų ji buvo renovuota ir, regis, viskas pavyko labai gerai.
Pastaruosius du kartus grojau kitoje salėje – negaliu lyginti, tačiau čia skamba labai gerai, man patinka čia groti.
Maestro G.Rinkevičius išties nuostabus. Groju kūrinį, kuris yra labai operiškas ir turi daugybę trumpų solisto ir orkestro dialogų, todėl turėti tikrą operos dirigentą yra fantastiška.
Visi groja gerai, todėl manau, kad šį vakarą koncerte galėsime pamėginti uždegti klausytojus šiuo kūriniu.
— Kuri profesijos dalis jums patinka labiau: darbas repeticijose ar koncertai?
— Mano profesiniame gyvenime kulminacijos taškas dažniausiai yra koncertas, tačiau repeticijos taip pat gali būti fantastiškos, ypač jei jose gera atmosfera.
Visada stengiuosi užmegzti artimą ryšį su orkestru, taip pat ir akompanuodamas, jei mano partija nėra pagrindinė. Taigi repeticijos taip pat gali būti bendravimo ir laimės akimirkos.
U.Bagdonavičiaus nuotr.
— Kaip jums pavyksta persijungti tarp gyvenimo scenoje ir kasdienybėje? Ar po koncerto apmąstote, kas įvyko scenoje, ar galite lengvai palikti tai ir gyventi toliau?
— Tą akimirką, kai nulipu nuo scenos, tampu Christianas – šeimos tėvas. Mano profesija yra mano džiaugsmas, man patinka tai, ką darau, tačiau ji neapibrėžia manęs.
Mane apibrėžia tai, kad esu šešių vaikų tėvas. Grįžtu namo kuo anksčiau ir tuomet esu privatus žmogus. Persijungimas įvyksta vėliausiai praėjus dienai po koncerto.
— Koks jūsų santykis su vidiniu kritiku: ar jis jums netrukdo, nevargina?
— Žinoma, jei nesijaučiu gerai koncerte, nesu laimingiausias. Dabar man – 60, todėl santykis su savikritika keitėsi. Turėjo būti geriau, bet nebuvo – ir eini toliau.
Šią gražiąją Édouardo Lalo „Ispaniškąją simfoniją“ pirmą kartą grojau prieš 42 metus, taigi su ja perėjau skirtingus etapus. Manau, niekas nėra šimtaprocentinės formos visą gyvenimą, ir tai nebūtina.
Vienintelis koncertas, po kurio iš tiesų gailiuosi, – kai man nepavyksta iš tikrųjų būti jame. Bet netgi tada groji toliau – retai būnu toks išmuštas iš vėžių, kad visiškai nebegalėčiau atsiduoti grojimui.
— Kaip jums pavyksta suderinti įtemptą koncertų tvarkaraštį ir rasti laiko šeimai? Kaip išlaikote šią pusiausvyrą?
— Kaip jau sakiau, jei esu namie, beveik nesu smuikininkas. Repetuoju gal po pusvalandį per dieną, o likęs laikas yra visiškai skirtas šeimai.
Vasarą imu du mėnesius atostogų ir praleidžiu savaites be smuiko. Mano gyvenimas nėra diktuojamas smuiko, bet tai iš tiesų yra džiaugsmas po ilgų grojimo dešimtmečių.
Taigi dabar groju É.Lalo, o po dviejų dienų grosiu visas šešias Johanno Sebastiano Bacho sonatas ir partitas. Tai – visiškai kitas pasaulis.
Kadangi groju taip dažnai, pasiruošimas nebėra toks didelis iššūkis. Tai kaip važiavimas dviračiu: gali nevažiuoti metus, bet tada imi ir važiuoji – vis dar žinai, kaip tai padaryti. Žinoma, reikia būti atsargiam ir visada daryti pakankamai, bet tai nėra mano gyvenimo centras.
Susiję straipsniai
— Turite labai savitą meninę filosofiją. Neieškote asmeninės šlovės, vietoje to dažnai kalbate apie autentiškumo ir pažeidžiamumo svarbą. Scenos menų atlikėjams toks požiūris gana retas, tam reikia daug drąsos. Iš kur kyla tokia jūsų vidinė laikysena? Ar su šiomis vertybėmis užaugote šeimoje, o gal jas suformavo jūsų gyvenimo patirtis?
— Mano požiūris į muziką yra apibrėžtas meilės kompozitoriams, kurią visada jaučiau. Tiksliai žinau, kokią vietą užima atlikėjas. Atlikėjui kvaila būti pilnam savęs, net jeigu jis yra žymus. Groju Johannesą Brahmsą ir, tikėkimės, perduodu žinutę, kurią J.Brahmsas siunčia šiuo kūriniu, tą ryšį su publika, empatiją.
Taigi pasididžiavimas kyla iš tiesų būnant su J.Brahmsu, atliekant jo muziką ir darant tai galbūt gerai, o visa kita yra truputį absurdiška. Kompozitoriai yra didvyriai, jie perduoda žinią, o tu tik stengiesi prilygti tai gelmei, veržlumui ir grožiui, kuriuos gali pasiūlyti jų muzika.
Taigi požiūris, manau, kyla iš to, kaip jauti savo vietą gyvenime.
U.Bagdonavičiaus nuotr.
— Kokių muzikantų muzikiniu mąstymu žavitės? Kokie kitų sričių menininkai Jus įkvepia?
— Tai – didelis klausimas. Dažniausiai man labai patinka ir žavi groti su muzikantais, kurie yra gilūs ir geri, bet kurie turi truputį to paties požiūrio, kad dirbame prie labai didelio žmogiškumo projekto, kuriuo siekiame sujungti žmones, o ne tam, kad taptume žymiausiais muzikantais.
Puiku, kad šiandien tai galima pastebėti ir tarp daugelio dirigentų: vis dažniau jie yra tikri muzikantai, o nebe diktatoriai.
Įvardinti pavardes neturi daug prasmės, tačiau tikrai džiugu, kad didelėje muzikinio pasaulio dalyje svarbiausia tampa entuziazmas muzikai, o ne noras dominuoti.
— Baigdama noriu paklausti, koks jūsų požiūris į gyvenimo laikinumą? Metai bėga, viskas keičiasi, gražiausi koncertai ateina ir praeina. Kur jūs randate prasmę ir viltį gyvenime?
— Prasmę randu gana lengvai. Manau, svarstymai apie didžiuosius klausimus, tokius kaip religija ar pomirtinis gyvenimas, – ne man. Kažkas labai brangaus ir nuostabaus yra jau čia, žemėje: žmonės, puikios knygos, muzika, bendruomenės, meilė šeimoje. Visi šie dalykai egzistuoja, ir būtent į tai noriu susitelkti.
Jei galiu visa tai šiek tiek padidinti ar perduoti kitai kartai, man nereikia daugiau prasmės. Manau, jeigu tinkamai gyveni, nėra reikalo gailėtis, kad dalykai praeina ir keičiasi.
U.Bagdonavičiaus nuotr.
Šiandien susiduriame, kad šiam tęstinumui iškilo tiek daug grėsmių, jog iš esmės kiekvienas mąstantis žmogus dabar yra susirūpinęs. Tai reiškia, kad mes turime žengti žingsnį į priekį ir kurti daugiau bendrystės, dalytis meile ir supratimu kiek tik įmanoma, kurdami atsvarą vykstančių pokyčių brutalumui.
Iš tiesų man nereikia nieko daugiau nei žinoti, kad tai yra gerai žmonėms ir žmogiškumui – auginkime tai ir padarykime iš to, kas yra čia, daugiausia, ką galime.
Žinoma, galima visada sakyti, kad daug svarbiau būti gydytoju ir padėti žmonėms. Bet pastaraisiais metais muzikantams tampa vis svarbiau pasakyti, kad labai svarbu išsaugoti tai, kas yra daugiau nei pinigai ir visuotinė gerovė. Yra kažkas, kas sujungia mus kaip žmones, ir tai turi būti sustiprinta.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO)Gintaras Rinkevičiussmuikininkas
Rodyti daugiau žymių