Dainuojantis Christiano Tetzlaffo smuikas LVSO koncertų salėje

Ch.Tetzlaffas jau ne pirmą kartą koncertuoja Vilniuje. Per pastaruosius keletą metų teko girdėti įvairiuose festivaliuose jo atliekamą tiek šiuolaikinį repertuarą (Thomo Adèso Koncertas smuikui), tiek klasikinį (J.Brahmso Koncertas), tad kartu su dabartiniu prancūzų kompozitoriaus É.Lalo opuso atlikimu teko įsitikinti, kaip taikliai, išlaikydamas savitą interpretacijos braižą, solistas kiekvienu atveju geba atskleisti atliekamos muzikos būdingąsias savybes.

Šiais metais šešiasdešimtmetį atšventęs solistas, scenoje pasirodantis roko žvaigždės vertomis garbanomis, nepaprastai charakteringai išryškino ispanišką É.Lalo muzikos charakterį. Nors „Ispaniškoji simfonija“ („Symphonie espagnole“) yra prancūzų muzikos kūrinys, kaimyninės Ispanijos muzikos ritmai ir intonacijos kūrinio sukūrimo metu, 1874 m., Prancūzijoje buvo ypač „ant bangos“. Žymiajam to laiko smuiko virtuozui Pablo Sarasate skirto kūrinio premjera įvyko 1875 m. vasario pradžioje, o po mėnesio Paryžiuje pirmą kartą buvo atlikta Georges’o Bizet opera „Karmen“, taip pat, kaip žinome, pagrįsta ispaniškais motyvais.

É.Lalo „Ispaniškoji simfonija“ yra penkių dalių. Trečiojoje dalyje „Intermezzo“ skamba habaneros tema, kaip teigiama, inspiruota to meto populiarias dainas rašiusio baskų kompozitoriaus Sebastiano Yradier habaneros „La Negrita“. Su kokiu pasimėgavimu, taikliai išgaudamas charakteringą tamsoką garso spalvą, šią dalį atliko Ch.Tetzlaffas! Mintyse net iškilo paralelė su Gustavo Mahlerio Pirmąja simfonija, sukurta 1888 m., kurioje taip pat yra labai ryškių vadinamosios buitinės (šiuo atveju, žydiškos) muzikos epizodų – žavaus aukštosios ir populiariosios muzikos intonacijų „mezaljanso“.

Smuikininkas visame kūrinyje demonstravo aukštą atlikimo meistriškumą. Lyriniuose epizoduose Ch.Tetzlaffo smuikas tiesiog dainavo: melodinės linijos frazavimo natūralumas, gili garso spalva, derminio pagrindo girdėjimas leido ir klausytojams pajusti muzikos grožį.

O virtuoziškumo reikalaujančiuose epizoduose solistas žavėjo blizgančia technika. Po pasirodymo publika negalėjo iš karto paleisti Ch.Tetzlaffo, tad jis dovanojo bisą – atliko Johanno Sebastiano Bacho Trečiosios partitos smuikui E-dur trečiąją dalį „Gavotas ir rondo“.

Ch.Tetzlaffas yra vienas aktyviausiai koncertuojančių smuikininkų – kasmet jis surengia per 100 koncertų, kuriuose skamba platus solisto sukauptas repertuaras.

Savo karjerą jis pradėjo 1988 m. koncertais su Klivlando ir Miuncheno filharmonijos orkestrais, vėliau surengė debiutinį solo rečitalį Niujorke, o šiandien koncertuoja visame pasaulyje su garsiausiais orkestrais ir dirigentais: Berlyno, Vienos, Niujorko filharmonijų, Bostono, Čikagos, Karališkuoju Amsterdamo „Concertgebouw“, Londono ir daugeliu kitų kolektyvų.

Jam teko groti diriguojant Bernardui Haitinkui, Lorinui Maazeliui, Kurtui Masurui, Christophui von Dohnányi, o ypač glaudus bendradarbiavimas Ch.Tetzlaffą sieja su seru Simonu Rattle‘u, Esa Pekka Salonenu, Karina Canellakis, Danieliu Hardingu, Paavo Järvi, Andriu Nelsonu, Barbara Hannigan, Kentu Nagano ir kitais batutos meistrais.

Nuo 2012 m. Ch.Tetzlaffas yra Kronbergo akademijos profesorius, 2023 m. jis tapo muzikos festivalio „Spannungen“ Heimbache (Vokietija) meno vadovu.

Atliekant É.Lalo „Ispaniškąją simfoniją“ orkestras labai jautriai akompanavo solistui, ne goždamas garsine mase solo smuiko griežimo, o priešingai – lanksčiai ir judriai prisitaikydamas prie solisto užduodamo interpretacinio tono. Užtat antroje koncerto dalyje, griežiant J.Brahmso opusą, LVSO galėjo demonstruoti visas simfoninio orkestro galimybes.

J.Brahmso Trečioji simfonija F-dur yra vienas žinomiausių šio autoriaus kūrinių, ypač romantinio polėkio kupina jo trečioji dalis „Poco allegretto“, priskirtina patiems gražiausiems XIX a. simfoninės muzikos puslapiams. Kita vertus, sunku būtų rasti nežinomą J.Brahmso opusą: šis autorius priklauso Vakarų klasikinės muzikos kanonui, o jo kūriniai ypač dažnai skamba pasaulio koncertų salėse ir įrašuose.

Trečiosios simfonijos premjera įvyko 1883 m. gruodį Vienoje, griežiant žymaus to meto dirigento Hanso Richterio vadovaujamam Vienos filharmonijos orkestrui. Partitūra išleista 1884 m. po tam tikrų autorinių pataisymų. Visi garsiausi dirigentai ir orkestrai yra atlikę šį opusą – tai vienas iš meistriškumą liudijančių kūrinių.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras jį griežė, o G.Rinkevičius dirigavo taip pat ne pirmą kartą, tad atlikime buvo justi daug laisvės ir pasimėgavimo muzika, kuri atsiranda gerai žinant medžiagą. Įdėmesnis klausytojas galėjo įvertinti kiekvienos orkestro grupės ir net atlikėjo grojimą kameriškesniuose epizoduose, juolab jog iš salės puikiai matomas visas orkestras, o sykiu – pajusti bendrą muzikos tėkmę, laisvą kūrinio alsavimą.

Ne veltui J.Brahmsas įvardijamas kaip austriškosios-vokiškosios simfoninės tradicijos tęsėjas ir vienas ryškiausių jos atstovų: jo romantinio polėkio kupinoje simfonijoje galima išgirsti ir beethoveniškų nuotaikų, antai simfonijos finale nuskamba tolimi Ludwigo van Beethoveno Penktosios simfonijos atbalsiai. O paties J.Brahmso stilius ataidi vėlesnių kompozitorių kūriniuose.

Vakaras LVSO koncertų salėje su É.Lalo ir J.Brahmso opusais suteikė klausytojams progą pasimėgauti aukštos prabos klasikinės muzikos atlikimu. Džiugu, kad čia rengiami koncertai kaskart tampa tam tikru įvykiu mūsų muzikinėje padangėje.