Garso inžinierius ir programinės įrangos kūrėjas Lukas Vogelis bei pianistas ir kompozitorius Erolas Sarpas dviese minėtu pseudonimu kūrybinį kelią pradėjo dar 2011 m., konceptualia savo muzikos ašimi pasirinkę brandžiai, įžvalgiai bei jautriai plėtojamą fortepijono-elektronikos poetiką bei estetiką, nuostabiai atsiskleidusią ir šiame koncerte.
Kritikų „garso architektais“ bei „fortepijono chirurgais“ atlikėjai dažnai krikštijami ne be reikalo, mat gyvuose jų pasirodymuose elektroakustika paverčiama kai kuo daugiau nei tik harmoningu deriniu ar gražiu sąskambiu – tai tikrų tikriausias skirtingų garsynų lydinys, kuriame vedančiojo rolė tenka ne instrumentui, technikai ar intencijai, tačiau klausytojų muzikinei vaizduotei.
„Grandbrothers“ pasirodymas prasidėjo lengva melodika persmelkta atmosferine (angl. ambient) muzika, kurioje fortepijonu skambinamos natos tapo atpalaiduojančia akustine dulksna, auditoriją kviečiančia ramiai priprasti prie to, kad šaltas rojalis šioje muzikinėje kelionėje nebus įsakmus gidas, tačiau lygiavertis partneris kompiuterijos švelnumui.
Šis suvokimas vienai grupelei (tikėtina, užkietėjusių klasikos gerbėjų) nepasirodė vertas tolimesnio dėmesio, tačiau jiems apleidus salę, pastaroji nieko neprarado. Techniškai nepriekaištingai, tobulai tolydžiai muzikinė nuotaika bei erdvės apšvietimas pakvietė pasinerti į melancholijos, prisiminimų ir ilgesio vandenynus.
Koncertiniam naratyvui pasiekus apogėjų filharmonija tiesiog paskendo mėlyje, improvizuotoje ir itin pagaulioje pianisto ad hoc perkusijoje ir puikiai realizuotuose, ritminguose bei nebanaliai lyriškuose daugiasluoksniuose garsynuose. Muzika tiesiog lydėsi, maloniai tirpindama bet kokią abejonę „Grandbrothers“ talentu bei sugebėjimais valdyti oro virpesius.
Susiję straipsniai
Anonsuose ne kartą akcentuota amerikietiškojo Johno Cage‘o, Steve‘o Reicho bei Philipo Glasso minimalizmo įtaka koncerte atliktuose kūriniuose pirmiausia pasirodė ir labiausiai buvo justi fortepijono skambesio repetityvume bei kruopščiai apgalvotoje jo skambesio plėtotėje tiek paskiruose kūriniuose, tiek koncerto visumoje.
Pažymėtina, jog fortepijonas koncerto eigoje keitė savo funkciją: gyvai sugrotose kompozicijose jis pasirodydavo tai kaip akcentas, tai kaip elektroninę ritmiką suveržianti bei jai kryptį suteikianti struktūra, galiausiai – kaip viso muzikinio pasakojimo centrinė ašis ir iki smulkmenų apgalvotas emocinis įdaras.
Paskutinėje koncerto atkarpoje dešinėje salės pusėje sėdėjusi klausytoja, užvaldyta laisvumo, pakilo nuo kėdės ir pasinėrė į meditatyvų šokį – tiršto, gilaus, emociškai maksimaliai įkrauto skambesio pripildytoje ir neįpareigojančiam lengvumui nepritaikytoje salėje.
Esu regėjęs ne vieną ir ne dvi institucinės koncertų salės transformacijas į neformalią ir elektroninės muzikos vakarėliui laikinai artimą aplinką, tačiau šis kartas buvo išskirtinai autentiškas, tarsi savaiminis – minėtąja pirmūne įsidrąsino pasekti nemaža dalis kitų renginio lankytojų, kurie iki pat pasirodymo pabaigos laikinai tapo visaverčiais muzikinės sinergijos dalyviais, salės prieigas pavertusiais šokių aikštele.
Atskiri komplimentai koncerte pasitelktiems apšvietimo sprendimams, kurie tiek technologiniu, tiek režisūriniu, tiek tobulos sinchronizacijos su muzika požiūriais nuostabiai įsiliejo į psichoakustinę ir estetinę pasirodymo visumą.
„Grandbrothers“ visapusiškai puikiai realizavo tai, ką vadinu holistiniu požiūriu į muzikinį pasirodymą: atlikėjams pagauliai bei įtikinamai pavyko sulydyti ne tik elektroninę ir akustinę muziką, planuotą pasirodymą ir improvizaciją, bet ir muzikos intelektualumą su emocionalumu, koncerto formalumą – su netikėtu performatyvumu, kurio svarbiausiais atlikėjais tapo publika.
Malonaus jaukumo akcentu, daugeliui sukėlusiu šypsenas, o kartu iššaukusią kur kas audringesnius aplodismentus, tapo atlikėjų išsakyta remarka po pasirodymo: „Ačiū, kad supratote“.
Ir iš tiesų, publikos talentingieji elektroakustinio skambesio architektai buvo suprasti su kaupu, mat jiems teko grįžti scenon ir koncertą pratęsti dar bent 15 minučių. Bravissimo!
Kitas „Gaidos“ koncertas – spalio 22 d.: Nacionalinėje filharmonijoje nuskambės išskirtinis Lietuvos kamerinio orkestro koncertas su įžymiu amerikiečių dirigentu Jonathanu Stockhammeriu ir viena ryškiausių šių dienų smuikininkių pasaulyje Leila Josefowicz.