„Gaidos“ dienoraštis, pirmoji diena. Kontrastai, premjeros ir virtuozų jėga

Vienas festivalio kodų „VLN: VioLiN → ViLNius“ jau pirmajame koncerte sugebėjo atsiskleisti visuose kūriniuose – nuo atlikėjo kompozitoriaus iki atlikėjų solistų. Programa nustebino: buvo netikėtų niuansų, lauktų svečių ir naujų atradimų, papildysiančių grojaraščius. Žodžiu, kas gi vyko „Gaidos“ atidarymo koncerte?

Festivalio atidarymo koncertą pradėjo latvių kompozitoriaus Kristo Auznieko kūrinys „Crossing“. Jaunas kūrėjas tarptautinėje scenoje ir gimtinėje jau spėjo sulaukti nemažai pripažinimo, o 2021 m. Latvijoje pelnė metų kultūros asmenybės vardą.

Skaitant apie šį autorių matyti, kad jo žvilgsnis į muziką apima poeziją ir filosofiją. Tai atsispindi ir šiame kūrinyje – pasak aprašymo, tai kūrinys apie atmintį, apie tarpinę būseną pereinant nuo pažįstamo fizinio pasaulio į įsivaizduojamą idealų pasaulį.

„Crossing“ premjera Lietuvos scenoje viso vakaro programoje pasirodė labai kontrastinga. Greta intensyvaus skambesio, tankių faktūrų ir vietomis niūrių nuotaikų jis įnešė skaidrumo ir lengvumo. Kūrinyje vyrauja švelnūs tembrai ir šviesi harmonija, užpildoma aštresnių sąskambių. Smulkios byrančios faktūros pradžioje kuria virpėjimo įspūdį, tarp kurių atsikartojantys trumpi motyvai įgauna vis kitokią formą, pamažu transformuojasi ir aštrėja, kol aukščiausiame taške iš disonansų ir girgždančių tembrų išauga ilgas glissando ir sukuria atokvėpį.

Ilgainiui orkestro virpėjimas perauga į neramų alsavimą ir pabaigoje tarsi pakimba virš publikos. Klausantis kyla asociacija su būsena tarp būdravimo ir miego, kai mintys ir dienos prisiminimai išsidraiko, pamiršti minties pradžią ir galiausiai realybė bei sąmonė pranyksta miege. Tai nėra impresionistinis atmosferinis opusas, tačiau disonansais ir šaižesniais tembrais atvedantis klausytoją į visiškai naują būseną.

Vienas svarbiausių vakaro įvykių – naujoji Niujorke šiuo metu gyvenančio lietuvių jaunosios kartos kompozitoriaus Kristupo Bubnelio kompozicija „Jubilisma“. Kūrinio pavadinimas nurodo dedikaciją „FortVio“ trio, kuris šiemet švenčia dvidešimtmetį. Trio per du dešimtmečius atsidavė lietuvių muzikos puoselėjimui, bendradarbiavimui su šiandienos kompozitoriais, tad simboliška, kad šią sukaktį mini ne retrospektyvine programa, bet visiškai nauju, specialiai jiems sukurtu kūriniu.

K.Bubnelis tikrai pasistengė „Jubilisma“ paversdamas grandioziniu kūriniu, o solistų partijomis parodė visišką pasitikėjimą atlikėjų talentu bei interpretaciniais sugebėjimais. Kompozitorius per pastaruosius keletą metų spėjo įsitvirtinti lietuvių akademinės muzikos padangėje kaip aiškiai savo kompozicinį balsą įgaunantis menininkas.

Kolumbijos universitete šiuo metu doktorantūrą studijuojantį kompozitorių jau ne vienerius metus domina intelektualios kūrinių koncepcijos bei mikrotonalumas, o pastarųjų metų darbuose jo užmojai vis platesni. „Jubilisma“ – tai apie 40 minučių opusas, kuriame K. Bubnelis eksperimentuoja su skirtingomis natūralios darnos matricomis, mikrotoniniais garsų laukais ir skirtingais instrumentų derinimais.

Pirmąkart klausantis tokio kūrinio buvo sudėtinga apčiuopti formos logiką (džiaugiuosi, kad kada nors bus galima išgirsti įrašą, o M.Pitrėnas pranešime spaudai buvo užtikrintas, kad kūrinys taps reikšminga orkestrinės muzikos dalimi), tad liko sekti besikeičiančias fazes. Orkestrinėje kalboje išryškėja pagal natūralios darnos matricas kuriamos mikrotoninės dermės, garso masės ir sonorinis skambesys. Muzikoje orkestras panaudojamas formuojant tarsi garsinius ūkus, įsiklausant į tembrų efektus, kartais kuriant labai mirguliuojančią, kartais vientisą ar net monolitinę faktūrą, tačiau išlaikant gyvą orkestro, tarsi atskiro organizmo, vaidmenį.

Vis dėlto išryškėja ir tam tikros romantinės manieros, ypač solistų partijose, kartais net labai emocingai išnyrančiose iš orkestro masės. „FortVio“ čia tikrai turi pakankamai erdvės parodyti savo sugebėjimus – kūrinys pareikalavo nemažai virtuoziškumo (pavyzdžiui, I.Baikštytė grojo specialaus derinimo fortepijonu) ir gero įsiklausymo, tačiau jie puikiai išlaikė šį balansą.

Kitas opusas – australų kompozitoriaus ir smuikininko Bretto Deano „Ceremonial“ simfoniniam orkestrui. Tai 2003 m. Irako karo kontekste atsiraęs kūrinys. Su šio kompozitoriaus kūryba ir juo pačiu šių metų „Gaidoje“ bus galima dar ne kartą susipažinti. „Ceremonial“ persmelktas tamsių nuotaikų – tamsi muzikinė medžiaga ir grėsmę keliantys efektai turėtų būti atsverti melodinių mušamųjų instrumentų pabaigoje, tačiau bent jau šiame koncerte (arba dėl mano vietos salėje) tas balansas taip ir neatėjo. Taip, faktūra išsisklaidė, bet įtampa liko, tik kitoje plotmėje.

Koncertą vainikavo laukta žvaigždė – pasaulinį pripažinimą pelnęs virtuozas I.Gringolcas, kartu su orkestru atlikęs Johno Adamso Koncertą smuikui. OpuseJ. Adamsas siekia sugrįžti prie šio žanro ištakų, savo muzikos kalbos fokusą nukreipdamas nuo harmonijos ir ritmo į melodiškumą (ar hipermelodiškumą).

Kūrinys rašytas specialiai smuikininkei Jorjai Fleezanis, tad tas pasitikėjimas solisto gebėjimais jaučiamas nuo pat pirmųjų taktų. Solo partija – tarsi viena nenutrūkstanti muzikinė frazė, per tris dalis ieškanti bendros kalbos su orkestro tėkme.

Pirmojoje dalyje, kurios pavadinime aiškiai nurodomas fiksuotas ritmas, orkestras išlaiko labai aiškią, kone mechaninę ritmiką, palaikančią kylančius motyvus, išaugančius į sausus pizzicato. Solistas, kita vertus, nenulaikomas vietoje, o kadencijoje prasiveržia visa energijos sankaupa.

Tradiciškai antroji dalis adamsiškai lyriška. Orkestre, ypač kontraboso linijoje, išryškinamas aiškus tonacinis pagrindas, tačiau smuiko partija tarsi negali apsiriboti tokiais suvaržymas ir sklando netoliese, kartu su pavieniais orkestro tembrais.

Trumpas ir ugningas finalas pareikalauja visos solisto energijos ir sujungia į vientisą bėgančią tonalią visumą. Čia ryškūs ritmo žaidimai, užtikrinti štrichai, mirguliuojanti faktūra. Solisto greiti ir griežti trumpi garsai kuria nebevaldomą energiją, tačiau eina koja kojon su orkestru.

I.Gringolcas puikiai susitvarkė su šiuo aikštingu kūriniu. Negana to, bisui pasirinko Johanno Paulio von Westhoffo „Imitazione delle Campane“ – trumputę barokinę pjesę, atskleidžiančią šio solisto koncerte negirdėtą subtilią ir nepaprastai meistrišką pusę.