Kompozitorė visada savo kūrybai kėlė ypatingo atsidavimo ir gilios minties lūkesčius. Ją dominančios idėjos niekada nebuvo paviršutinės ir autorė nedaugino kūrinių mechaniškai. Dažnai poetinės minties sukelti ir ilgai brandinami jos opusai gyvena savo gyvenimą ne vienoje šalyje, neretai ir užsakomi jie svetur.
Štai ketvirtadienį, spalio 22-ąją, skambėjęs „Otro río“, kurtas garsaus Ostrobotnijos orkestro 50-mečiui. Su šiuo kolektyvu kompozitorę sieja ilgametė draugystė. Toks konceptualiai išbaigtas kūrinys reikalauja įsiklausymo, panirimo, atidaus niuansų stebėjimo.
O.Narbutaitės muzikoje dažnai girdimas skausmo šešėlis, vienas laikas persluoksniuoja kitą. Kompozitorės rašytoje anotacijoje skaitome: „Klausydamiesi visada vienaip ar kitaip išgyvename laiką, ši dimensija dalyvauja ir veikia, net kompozitoriui ar klausytojui sąmoningai apie tai negalvojant. Šiuo atveju apie tai galvojau – apie įvairius laiko pavidalus, apie kitą ir kitokį, visokius sąlygiškumus ir reliatyvumus, apie trapumą ir iliuziškumą.“
Dirigentas Jonathanas Stockhammeris (JAV) išryškino subtilius partitūros niuansus. Ypač gražiai nuskambėjo atviresnės emocijos epizodas, kurio pasidavimas iliuzijai atšaukiamas keliais baigiamaisiais žemais kontraboso garsais.
Koncerto pradžioje girdėjome plačiau festivalyje pristatomo australų kompozitoriaus Bretto Deano kūrinį „Between the Spaces in the Sky“ (liet. „Tarp dangaus erdvių“).
Tai 2011 m. sukurto penkiadalio ciklo „Epitaphs“ dalis. Šis ciklas skirtas britų dirigento ir muzikos vadovo Richardo Hickoxo, kuris dirigavo kompozitoriaus operos „Bliss“ premjerą, atminimui. Įspūdinga atmosferinė pradžia, puikiai girdėti visų grupių solinės linijos. Idilišką įžangą pakeitę aštrūs skambesiai, po kurių nurimstama jau su nostalgiška būtos patirties gaida, taip tinkama epitafiniam kūriniui.
Ką tik atidarymo koncerte išgirdę Kristupo Bubnelio įspūdingą „Jubilisma“ fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui, šiame vakare susipažinome su kita premjera – taip pat 2026 m. sukurtu kūriniu kameriniam orkestrui „Substantia Ferruginea“, pilnu įtampų ir faktūrinių virsmų, kuriame autorius tarsi studijuoja ne tik lygiosios darnos principus, bet ir kaip ta darna išgauti metalinį skambėjimą (lot. ferrum – geležis). Jų fone labai gerai išryškėja šiltesni, melodingesni motyvai. Kompozitorius šiame opuse bandė sujungti visus anksčiau styginiams rašytų kūrinių atradimus.
Antroji koncerto dalis buvo palydėta galingų ovacijų, kurių pagrindinė kaltininkė – neįtikėtinos technikos ir reto šiuolaikinės muzikos suvokimo smuikininkė Leila Josefowicz. O ir jai tekęs György Ligeti penkių dalių Koncertas smuikui ir orkestrui yra tokio sudėtingumo (pagriežtas buvo atmintinai!) ir buvo taip energetiškai įkrautas, kad, manau, tapo viena iš festivalio kulminacijų. Smuikininkė, beje, pagriežė puikią savo sukurtą kadenciją.
Turint minty, kad vienas svarbiausių šį kūrinį formuojančių elementų yra mikrointervalai ir nuolat kintantis ritmas, Lietuvos kameriniam orkestrui tai buvo ne mažesnis iššūkis ir juos tikrai galima pagirti, kaip ir kartu dalyvavusius perkusininkus bei pūtikus, kurie neretai tampa streso šaltiniu.
Vienas smuikas ir altas yra perderinti, o valtornos II ir III d. groja nepakoreguotus natūralius garsus. Tai turtina skambesį ir teikia tam tikrų aliuzijų į etninį muzikavimą.
Pats kompozitorius teigė, jog „derindamas šiuos „išderintus“ garsus ir obertonus su įprastai suderintų styginių garsais, galiu sukurti įvairius harmoninius ir neharmoninius spektrus.“
Šis koncertas orkestro biografijoje žymi įveiktą dar vieną profesionalumo kartelę. Bisui kartu su orkestro primarijumi Džeraldu Bidva atliktas G.Ligeti šokis stilistiškai papildė tik ką skambėjusį opusą, o kartu dar leido pasigėrėti atlikėjos muzikalumu.
Susiję straipsniai
Ir dar. Tokios subalansuotos programos kaip vakar galima linkėti kiekvienam „Gaidos“ koncertui: du lietuvių kompozitorių kūriniai, pažintis su nauju Lietuvoje vardu ir pagarba vienam iš žymiausių XX šimtmečio meistrų, dariusių įtaką visai savo kartai, o ir inspiravusiam jaunesnes. Manau, visi buvę koncerte šią patirtį mielai pakartotų.
Kitas „Gaidos“ koncertas – spalio 23 d.: LVSO koncertų salėje pasirodymą surengs vokiečių elektronikos ir audiovizualinio meno virtuozas Alva Noto – kartu su japonų videomenininku Ken Niibori jis kurs unikalią garso ir vaizdo patirtį, jungiančią kinematografiškus garsovaizdžius, distopinę atmosferą, pulsuojančius ritmus ir introspektyvią melancholiją.