Teko lankytis ne viename „Gaidos“ koncerte ir reikia pasakyti – tai vienas entuziastingiausio dėmesio sulaukusių festivalio renginių. Pilnutėlė filharmonijos salė susirinko vieno – išgirsti aštuoniomis violončelėmis atliekamų Ryuichi Sakamoto kūrinių.
Violončelė – vienas mėgstamiausių klausytojų instrumentų. Jo tembras artimas žmogaus balsui, turintis daug žemų, gylio suteikiančių obertonų ir gebantis išreikšti plačią emocijų skalę. Šiuo atveju scenoje – net aštuonios violončelės. „Cello Octet Amsterdam“ jau beveik keturis dešimtmečius plečia savo repertuarą mylimų kūrinių aranžuotėmis bei specialiai jiems kuriamais dabarties kompozitorių opusais.
Didžiąją dalį repertuaro sudaro šiuolaikinė muzika, sietina su minimalizmo ir neominimalizmo estetika, išraiškingomis melodijomis, bet kolektyvas nevengia ir avangardiškesnio skambesio bei tarpdisciplininių projektų.
Susiję straipsniai
Šį vakarą buvo galima išgirsti skirtingus ansamblio muzikinius veidus – nuo naujų kompozitorių kontrastingos stilistikos kūrinių iki publikos numylėtos R. Sakamoto muzikos. Ir panašu, kad kolektyvas sugebėjo ne tik perteikti jautrias interpretacijas bei profesionalų atlikimą – jie pagavo muzikinę kalbą, itin artimą Vilniaus klausytojams.
Koncerto struktūra turėjo labai aiškią takoskyrą – pirmiausia skambėjo per pastaruosius metus okteto užsakyti kūriniai. Olandų kompozitoriaus Jesse Broekmano „We Walk by Threads of Light“ (liet. „Mes vaikštome šviesos gijomis“) visoje programoje buvo labai kontrastingas. Ansamblis jau keletą metų koncertuoja su specialia programa „COCON“, kurios esmė – žmogaus ir technologijų, gyvo garso ir elektronikos santykis.
Elektroninės muzikos kūrėjų akustinius kūrinius „Cello Octet Amsterdam“ paprastai atlieka kaip performansą su įspūdinga scenografija, kur specialiai sumontuotos robotiškos rankos „šoka“ reaguodamos į muziką. J. Broekmano kūrinys – svarbi šios programos dalis.
Deja, mechaninių rankų scenoje neišvydome, bet elektronikai būdingus niuansus kamerinėje akustinėje muzikoje užfiksuoti pavyko. Avangardiškame kūrinyje kompozitorius kuria šaltą garsinį lauką, pirmiausia tarsi pabyrantį trumpais glissando ir kitais štrichais tarp skirtingų instrumentų, taip kuriant abstraktų muzikinį audinį. Instrumentai atkartoja ir imituoja vienas kitą, kol atskiros detalės susilieja į vientisą skambesį – tarsi tos šviesos gijos išsilygina į vieną spindulį.
Koncerto pradžioje muzikantai teigė, kad kūriniai, nors jau yra parašyti, auga ir keičiasi su kiekvienu atlikimu, o neseniai skambėję koncertai Vokietijoje (su programa „COCON“) suteikė naujos inspiracijos. Tai jautėsi ir scenoje – šio kūrinio interpretacija buvo itin „išgirsta“ ir apmąstyta.
Kinano Azmeho „Vol de Nuit“ (pranc. „Naktinis skrydis“) buvo visai kitos stilistikos. Sirų kilmės kompozitorius ir klarnetininkas gyvena Niujorke, daug koncertuoja visame pasaulyje, o gavęs užsakymą iš šio kolektyvo nemažai lankėsi ir Amsterdame. Būtent kelionės lėktuvu ir jų metu klausyta muzika tapo inspiracija šiai kompozicijai. Klausantis galima nuspėti, kas skambėjo menininko ausinėse. Keturių dalių opusas aprėpia skirtingų kultūrų ir dar platesnį emocinį spektrą.
Pagrindu tapo išraiškingos melodinės linijos, daugiausia kildinamos iš Artimųjų Rytų tradicijos. „Sunrise“ meditatyvi melodija tarsi pakyla iš tylos, kol faktūroje pamažu ryškėja ir įsitvirtina burdonas – tarsi naujos dienos įsiviešpatavimas. „Rebellion“ atsiskleidžia akcentuotu intensyvaus ritmo akompanimentu, atrodytų, visai paprastam melodiniam motyvui. „Soil“ melodija tradicinį skambesį praplečia solistams stengiantis imituoti liaudies instrumentus.
Taip pat ryškiau naudojamos makamos – mikrotoninės dermės bei improvizacinis intarpas (makamų tradiciją viename premjerinių kūrinių „Gaidoje“ naudojo ir K. Bubnelis). Ilgainiui melodija įgauna dainos skambesį ir struktūrą. „Hymn of the Nightfall“ tampa jautriu finaliniu akcentu – jo pagrindas remiasi intensyvia pulsacija, o prislopinta solo melodija išauga į vientisą liniją, kol finale virsta žmogaus balsu.
Kūrinys balansuoja tarp Rytų tradicinio skambesio – pasikartojančių melodijų – ir Vakarų harmoninio piešinio bei bendrai muzikinės kalbos, vietomis savo ritmiškumu ir harmonijos judėjimu artimo Ph. Glasso stiliui.
Antroji dalis susilaukė nepaprastai entuziastingo klausytojų susižavėjimo (net kosulio parteryje girdėjosi šiek tiek mažiau). 2023 m. pasaulį paliko japonų kompozitorius R. Sakamoto, pakeitęs ne vienos muzikos srities vystymosi kryptį, o tais pačiais metais kino festivalių programas apkeliavęs koncertinis filmas „Opusas“ sulaukė didelio Lietuvos auditorijos dėmesio.
„Cello Octet Amsterdam“ į vieną „Siuitą“ surinko mylimus kompozitoriaus kūrinius, sukurtus 1978–2022 metais (aranžavo okteto narys René van Munster). Kompozicijos aprėpia nuo ankstyvosios elektronikos ir synth-pop („Thousand Knives“, „Tong Poo“), ypač melodingų dainų bei kinui skirtos muzikos („Bibo No Aozora“, „Reversing“) bei meditatyvių, apmąstymų kupinų paskutiniųjų kūrinių („Andata“, „Sarabande (20220302)“).
R. Sakamoto pats šiuos kūrinius per daug metų ne kartą permąstė, bet į jo atpažįstamą stilių kolektyvas įneša savitumo ir per aranžuotes, ir per interpretacijas. „Sarabandoje“, viename paskutinių kūrinių, R. Sakamoto barokiškumas – labiau kaip inspiracija ir abstraktus „prieskonis“, šioje versijoje jis buvo ryškesnis (bet ne per ryškus). „Thousand Knives“ čia išlaiko savo žaismingumą ir tolygią tėkmę, bet įgauna kameriškumo.
„Reversing“ – ypač minimalistinė, o „Bibo No Aozora“ čia atgauna savo romantiškos popdainos prigimtį su itin saldžia melodija ir susilaukia pirmųjų „bravo“. „Andata“ – itin meditatyvus ir šiek tiek tragiškas, pagrindinei melodijai suteikiant pabrėžtino romantiškumo. Finale – vienas garsiausių jo kūrinių „Tong Poo“, kadaise padaręs didžiulę įtaką besikuriančiai žaidimų muzikai, šį vakarą suskambėjo kaip labai klasikinės muzikos kūrinys su aštresniu interpretaciniu prieskoniu solo intarpe.
Negaliu nepaminėti ir biso, kurio publika prašė atsistojusi – olando Joep Bevingo „Hanging D“ – paprastos harmonijos, tačiau spalvingos faktūros ir įvairialypės atlikimo technikos kūrinio.
Taigi, verdiktas – tai buvo gražus koncertas (vengiu vartoti šį žodį be reikalo). Programa leido pasinerti į paprastą, pasimėgavimo kupiną klausymąsi, leistis nešamiems dainingų atsikartojančių melodijų ir šviesių, atpažįstamų harmoninių linijų. Aišku, mano trokštanti širdis irgi buvo pamaloninta pirmosios dalies, kur buvo galima išgirsti įvairiapusiškesnę kolektyvo spalvų paletę. Atlikėjai tikrai puikūs, akivaizdžiai mylintys savo programą, ir tai galima girdėti. Be to, puikiai jaučiantys publiką: atvirą jautrumui, romantinėms bei skaidrioms melodijoms.
Kitas „Gaidos“ koncertas – spalio 27 d.: Nacionalinėje filharmonijoje Steve’o Reicho 90-mečiui skirtame koncerte skambės vieni ryškiausių minimalizmo ikonos kūrinių. Juos atliks žymiausi Lietuvos ir Latvijos perkusininkai Pavel Giunter, Sigitas Gailius, Guntars Freibergs, Edgars Zaurs bei pripažinti pianistai Paulius Anderssonas ir Rihards Plešanovas.