Štai koncertą pradėjęs kompozitoriaus Jörgo Widmanno kūrinys „Zeitensprünge“ (2019–2020) – rašytas Berlyno valstybinės kapelos 450-mečiui, kiekvieniems metams skiriant po taktą – pasižymėjo ryškiais šiuolaikinės vokiečių kompozicinės mokyklos bruožais (kompozitorius studijavo pas Hansą Wernerį Henze, Wilfriedą Hillerį, Heinerį Goebelsą ir Wolfgangą Rihmą ) ir kartu buvo pilnas kultūrinių aliuzijų. Ši muzikinė kelionė laiku buvo paspalvinta įvairių laikotarpių stilistiniais nuotykiais – nuo harmoningo senosios renesanso šokių muzikos skambesio iki kakofonijos ir vėl klausytojų sąmonėje atramas turinčių garsų. Suverti tokią skirtingų epochų grandinėlę ir išlaikyti nuolat pirmyn vedančią mintį jau yra didelio meistriškumo išraiška. O dar labai aiškūs gestai, kuriais apsikeičia orkestro grupės, kiekviena turinti solo epizodų. Kūrinį lydėjo ir žaidimas tembrais, polifoninėmis linijomis (išaugančiomis iki kanono), skirtinga ritmika, o kartais tipiškai vokiškas maršiškumas.
Kontrastu triukšmingai J. Widmanno partitūrai tapo Justės Janulytės „Uccelli et altre cose“ („Paukščiai ir kiti dalykai“, 2026) pagal Leonardo da Vincio traktato pavadinimą. J. Janulytės muzika dažnai turi idėjinių sąsajų su gamtos reiškiniais. Žavėdamasi paukščių spiečiais, nuolat kintančiomis jų konfigūracijomis, kompozitorė – mažai keisdama savo susikurtą kūrinių formavimo būdą – kaip visada audžia labai vieningą, be jokių pertrūkių, subtilų, nežymiomis permainomis spalvinamą audinį. Partitūros intensyvumas kinta mikro gradacijomis, bendrame mirgesyje (paukščių skrydžio virpėjimas, oriškas lengvumas) ryškiau paspalvinant tai vieną, tai kitą tembrą.
Šiais metais iškeliavusio Osvaldo Balakausko atminimui skambėjo jo simfoninė poema „Tetra“ (2007), kurta jo 70-mečio jubiliejui. „Tetra“ graikiškai yra keturi, tai nuoroda į keturgarsį kontrapunktą – du prieš du. Kompozitoriaus muzika dėl jos ypatingos progresinės ritmikos dažnai atlikėjų būna tarsi „išbarstyta“ į atskirus motyvus. Šį kartą dirigentas sugebėjo išryškinti jos melodingumą ir savitą harmoniją, savotišką minkštumą, subtiliai niuansavo. Ypač gražiai skambėjo piano epizodai ir lengvas džiazavimas, išgraduotas garsinis pakopiškumas. Pats Osvaldas mėgo prancūzų muziką ir dirigentas šį jos atspalvį išryškino.
Tan Duno monolitinis koncertas smuikui „Fire Ritual“ (2018) pateikė taip pat ryškiai senosios kinų ritualinės ir rūmų muzikos paveiktą partitūrą. Šis savotiškas keturių dalių simfoninis koncertas turi savo programą: I d. Žiaurūs karai, II d. Nekalti žmonės, III d. Dangiškųjų paukščių mantros, IV d. Amžinybė. Kompozitoriaus kuriamas garsynas turi daug ryškių nacionalinių bruožų. Pradedant dviejose erdvėse – scenoje ir salėje – išdėstytu orkestru, kurio dialogas įprasmina žmogaus ir gamtos santykį, ir tęsiant ypač ryškiais specifiniais čaižiais pučiamųjų sąskambiais, papildytais ne tik orkestro, bet ir dirigento išgaunamais įvairiais garsais. Smuiko partija dažniausiai kontrastuoja.
Puikiu garsu pasižyminti garsi norvegų smuikininkė Eldbjørg Hemsing (jos koncertų maršrutai tęsiasi nuo Linkolno centro iki Pekino) jautriai ir lengvai sklandė virš orkestro masių. O bisui ji pasirinko savo tėvynainio Edvardo Griego „Pavasarį“. Apskritai šių metų „Gaidą“ galima vadinti puikių smuikininkių festivaliu – viena solistė nenusileidžia kitai. Visus naujos muzikos iššūkius puikiai atliepė Nacionalinis simfoninis orkestras (vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), kuris yra sustiprėjęs ir paslankus įvairios stilistikos muzikai.
Kitas „Gaidos“ koncertas – spalio 27 d.: Nacionalinėje filharmonijoje Steve’o Reicho 90-mečiui skirtame koncerte skambės vieni ryškiausių minimalizmo ikonos kūrinių. Juos atliks žymiausi Lietuvos ir Latvijos perkusininkai Pavel Giunter, Sigitas Gailius, Guntars Freibergs, Edgars Zaurs bei pripažinti pianistai Paulius Anderssonas ir Rihards Plešanovas.