Taigi, pirmasis bingo langelis – naujas lietuviškas kūrinys. Šių metų „Gaidos“ programoje galima pastebėti tam tikrą tendenciją – tarp publikos ir organizatorių numylėtų minimalistų derinami mikrointervaliką nagrinėjančių kompozitorių kūriniai (dėl bent trijų kūrinių buvo galima sužinoti, kas yra tas natūralusis derinimas). Vytautas Germanavičius – vienas jų. Koncerte skambėjo pasaulinė premjera – „Iris“ kameriniam orkestrui. „Iris“ čia apibūdina tokią gamtoje sutinkamą spalvų savybę, kai keičiantis apšvietimui daiktas tampa kitos spalvos. Šį efektą, manau, visai sėkmingai perteikia kompozitoriaus partitūra.
Kūrinys prasideda skaidriu, žaižaruojančiu aukštų registrų styginių pluoštu. Ilgainiui atskleidžiamos vis kitokios spalvos, pasitelkiant skirtingas atlikimo technikas ir štrichus – vietomis tamsios, džeržgiančios pulsacijos, vietomis – skaidrus raibuliavimas; kartais prie jų prieinama nuosekliai, kartais – netikėtai. Taip, mikrotonalumas šiemet viena iš „Gaidos“ tendencijų, tačiau šiame kūrinyje jis pasireiškia būsenų, harmonijos kaita, kai klausantis galima įsilieti į kūrinį pirminiais pojūčiais, o kartu stengtis išgirsti gilesnius niuansus.
Kita tendencija „Gaidoje“ – pasaulinio garso atlikėjai, dažniausiai – solistai, konkrečiai šiemet – smuikininkai. Šio vakaro žvaigždė – japonė Akiko Suwanai. Jos pasiekimų tikrai nemažai, o repertuarą sudaro daugiausia romantinės klasikinės muzikos grandai arba specialiai jai sukurti šiuolaikiniai kūriniai. Tad šį vakarą ji atliko Tōru Takemitsu „Nostalghia“ smuikui ir orkestrui – jai puikiai pažįstamą ir jau įrašytą kūrinį.
Kompozicija įkvėpta Andrejaus Tarkovskio filmų, ypač – vandens ir rūko vaizdinių. Kūrinys, kaip ir filmai, vystomas labai lėtai, tad smuiko solo tenka nemenka užduotis. Melodija sudėtinga, nepastovi, vis nutrūkstanti, frazės dažnai baigiasi tyliu, subtiliu flažoletu. Styginių orkestras sukuria tam tikrą abstraktų garsinį lauką. Tad didysis iššūkis – išlaikyti ir tą solo partijos trapumą, ir valdyti dramatinę eigą. Buvo momentų, kai solistė „paskendo“ orkestro masėje, bet manau, kad subtilybes jai užfiksuoti pavyko.
Dar vienas bingo langelis – tai A. Pärto „Fratres“. A. Pärto muzika „Gaidoje“ tarp kitų minimalistų, rodos, pradėjo ryškėti prieš keletą metų, o pernai visiškai įsitvirtino po labai šiltai sutikto jo devyniasdešimtmečiui skirto koncerto. Šiemet vienas vakaras taip pat buvo dedikuotas jo muzikai, kur orkestras NIKO grojo garsiausius jo kūrinius. Ten skambėjęs „Fratres“ pasirodė ir šio vakaro programoje, kuriai taip pat dirigavo G. Gelgotas. Tiesa, kūrinys aranžuotas kiek kitokiai sudėčiai – solo smuikui, styginių orkestrui su perkusiniais instrumentais.
Kompozicijoje iškart atpažįstamas „pärtiškasis“ tintinnabuli stilius, sakralumas ir choralinis skambesys. Smuikas čia tikrai turėjo kur pasireikšti, parodyti ne tik savo virtuoziškumą, bet ir jautrumą. Tačiau atlikime pasitaikė nemažai nešvarumų, kurie ne kartą išmušė iš vėžių ir išbalansavo natūralią kūrinio tėkmę. Buvo tam tikrų interpretacinių pasirinkimų – pavyzdžiui, pabaigoje subtilią ramybę pakeitė aštresnės technikos, o kai kuriuos pasažus solistė stengėsi parodyti kuo virtuoziškiau. Visgi gerai atpažįstama estetinė kalba ir nusistovėję lūkesčiai verčia kritiškiau pažvelgti į šią interpretaciją. Kūrinys labai gražus, jame puikiai išlaikomas balansas tarp sakralumo, minimalizmo ir aštresnių sąskambių, bet iki pilnos laimės šįvakar pritrūko visai nemažai. A. Pärtas nėra A. Suwanai repertuaro dalis, tad galbūt labai paprasti dalykai čia pakišo koją.
Jei dar skaičiuojate, liko bent vienas bingo langelis – S. Reicho muzika. Dar vienas legendinis ir „Gaidos“ numylėtas autorius, kuris šiemet švenčia 90-metį. Jam taip pat buvo skirtas autorinis vakaras, kuriame skambėjo populiarūs kūriniai perkusiniams instrumentams. Ketvirtadienio opusas, kita vertus, yra vienas naujausių kompozitoriaus kūrinių, didelės apimties tarpdisciplininio projekto dalis, praplečianti šio kompozitoriaus braižą. Tai – „Reich/Richter“ (2019) kameriniam ansambliui. Kūrinys pirmiausia buvo kurtas vokiečių vaizdo menininko Gerhardo Richterio abstrakčiam filmui „Moving Picture (946–3)“, kuriame vienas paveikslas yra vis dalijamas perpus. Susidaro ritmiški, pasikartojantys vaizdiniai, artimi S. Reicho muzikai.
Jis nuo to ir atsispiria – viskas prasideda nuo ritmiško, repetityvaus kartojimo, besimainančio lėtomis fazėmis, kol viduryje apčiuopiami akcentai išnyksta ir lieka tik abstrakti, beformė (beritmė) faktūra. Ilgainiui pirminė pulsacija sugrįžta šiek tiek sodresnė ir pilnesnė. Įdomu, kad S. Reichas kūrė kiek kitai sudėčiai – 14 atlikėjų: scenoje 10 jų buvo kaip partitūroje, o vietoje styginių kvarteto grojo kamerinis orkestras. Tai pakeitė kūrinio faktūrinį piešinį ir tėkmę. Kadangi styginių partijoje garsai ilgi, ištęsti ir vietomis sunkūs, likusio ansamblio judri, ritmiška faktūra, perkusiškumas paskęsta (bent jau vietoje, kurioje sėdėjau aš – tiesiai prieš smuikų sekciją). Klausantis LKO interpretacijos, kūrinio vystymąsi suvoki kiek kitaip – išlieka ta pulsacija, bet daugiau dėmesio tenka būtent tįstančiai harmonijai, iš kurios vis išnyra klarnetas, fleita, vibrafonas. Tad jei netyčia klausėte šio kūrinio koncerte, rekomenduoju paklausyti kokios kitos versijos ir nuspręsti, kokį S. Reichą mėgstate.
Nors visų bingo langelių užpildyti nepavyko (ar pastebėjote – pritrūko Ph. Glasso?), „Gaida“ toliau palaiko savo susikurtus standartus. Ir nors vienoje vietoje negailėjau kritikos, visgi tai buvo vienas įdomiausių koncertų, sukėlusių labai skirtingus įspūdžius. Tas ir įdomu – stebėti, kaip tas pats muzikinis įvykis paveikia skirtingus publikos narius.
Kitas „Gaidos“ koncertas – lapkričio 5 d.: Nacionalinėje filharmonijoje koncertą surengs vienas žymiausių pasaulio styginių kvartetų „Quatuor Diotima“. Prestižiškiausiose pasaulio koncertų salėse nuolat koncertuojantis kolektyvas Vilniuje pristatys itin intriguojančią programą, kurios finale skambės legendinis Steve‘o Reicho šedevras „Different Trains“.