Lapkričio 5 d. koncerte scenoje pasirodė prancūzų styginių kvartetas „Quatuor Diotima“. Pristatydama atlikėjus, renginio vedėja pacitavo mintį, kuri klausantis kilo ne kartą: „Galėčiau klausytis bet ko, ką šis kolektyvas grotų.“ Kvartetas puikiai valdo modernią muzikos kalbą, yra įrašęs ne vieną XX a. bei šiuolaikinių kompozitorių kūrinį, o G. Ligeti, P. Boulezo, T. Adèso ir kitų moderniųjų klasikų kūryba per 30 kolektyvo gyvavimo metų jau tiesiog įaugo į jų kraują.
Ketvirtadienio vakarą jie pristatė programą su intriguojančiais posūkiais. Pirmiausia „Diotima“ atliko čekų kompozitoriaus Ondřej Adámek kūrinį „Lo que no' contamo“ (Styginių kvartetas Nr. 2, 2010 m.), įkvėptą flamenko ritmų. Klausantis būtent šios interpretacijos flamenko akcentai ypač išryškėjo – atlikėjai įnešė daugiau žaismingumo ir gyvybės. Žinoma, nuo pat koncerto pradžios neįmanoma nesistebėti jų meistriškumu bei garso valdymu. O. Adámekas dažnai eksperimentuoja su savadarbiais instrumentais ir išplėstinėmis atlikimo technikomis, tad čia panaudoti ekspresyvūs gestai skambėjo itin natūraliai ir muzikaliai. Šis kūrinys – vienas iš tų netikėtų perliukų, kuriuos galima atrasti tankioje festivalio programoje.
Atliekant B. Deano kūrinį „Epitaphs for String Quintet“ (2010 m.), prie kvarteto prisijungė ir pats autorius su altu rankose. „Epitafijos“ – tai penkių pjesių, dedikuotų skirtingoms asmenybėms ir kompozitoriaus bičiuliams, rinkinys. Kiekvienas kūrinys turi savitą charakterį, atskleistą unikalia kompozitoriaus kalba, kurią festivalio metu buvo galima visiškai prisijaukinti. Jei poetei skirta dalis „Only I Will Know“ labiau susitelkia į tiksinčią ritmiką, tai kitai draugei skirta pjesė – į ištęstas harmonijas, o alla Ligeti stiliaus dalis, dedikuota fotografei, buvo itin ugninga ir žaisminga. Šiame kūrinyje autoriui pavyksta užfiksuoti ryškius ir skirtingus portretus, kartu išlaikant aukštą meistriškumą, kuriant šios sudėties spalvas bei unikalų kompozicinį balsą.
Vytauto V. Jurgučio premjeros „Amžinybės gelmės“ istorija – itin įdomi. Kompozitorius, neseniai atšventęs 50-metį, savo kūryba įsitvirtino kaip multimedijos, elektroninės muzikos bei garso menininkas. Tačiau šiuo kūriniu grįžtama prie jo ištakų: 1995 m., kai dar devyniolikmetis studentas parašė šį kūrinį kvartetui, jis pelnė „Tylos“ premiją, tačiau scenos taip ir nepasiekė – ko gero, laukė tinkamų atlikėjų. Lėto, stacionaraus vystymo kūrinys sukasi apie šviesias harmonijas, kvintų ir kvartų gravitacijos traukiamus mažiau darnius sąskambius bei atskleidžia jaunojo kompozitoriaus smalsumą, kuris vėliau davė puikių rezultatų. Steve'o Reicho „Different Trains“ taip pat skambėjo įdomiai, nors šiek tiek trikdė ryškus skirtumas tarp fonogramos įrašo ir gyvai grojančių atlikėjų.
Priešpaskutinis vakaras lapkričio 6 d. LVSO koncertų salėje publikos atžvilgiu buvo šiek tiek įvairesnis – susirinko daug akordeonistų ir šio instrumento muzikos gerbėjų. Nedažnai scenoje galima išvysti šio instrumento virtuozus, o šįkart viešėjo Ksenija Sidorova, kurios pasirodymo reikėjo palaukti iki vakaro finalo.
Pirmojoje koncerto dalyje LVSO, diriguojamas B. Deano, susitelkė ties simfoninės muzikos opusais. Jo „Notturno inquieto“ (2018 m.) iš visų girdėtų kūrinių man patiko labiausiai – tamsūs sąskambiai nuteikia niūrios nakties patirtims. Galbūt sutapo, kad tądien man, kaip klausytojai, itin rezonavo tamsesnės, piktos emocijos, o galbūt per tris savaites tiesiog prisijaukinau B. Deano simfoninę kalbą, todėl tas neapibrėžtas klajojimas tarp skirtingų būsenų paliko stiprų įspūdį. Be abejo, pagrindinį vaidmenį epizoduose atliko paties autoriaus taip mėgstamas altas. Kito jo kūrinio – „Beggars and Angels“ – sonorinis skambesys vaizduotėje leido atsiverti plačioms garso erdvėms. Muzika čia tarsi plūduriuoja, susitelkia į garso mases ir vėl išsisklaido, vietomis pasiekdama itin plačias bei dramatiškas kulminacijas. Pavadinime užsimenamo dangiškumo čia nėra – ir elgetos, ir angelai čia vaikšto žeme.
Tarp B. Deano kūrinių įsiterpę Jurgio Juozapaičio „Bokštų kontrapunktai“ (2003 m.) nuskambėjo kaip šviežio oro gūsis – šiltai ir jaukiai, nors kitame kontekste galbūt taip nebūtų atrodę. J. Juozapaičio muzikos kalba visiškai kitokia: nors taip pat susitelkiama į faktūras, jos greičiau sluoksniškos ir gausios sodraus skambesio. Kitas programos gilumoje paslėptas įdomus kūrinys – švedų kompozitorės Lisos Streich „Ishjärta“ (2022–2023 m.). Tai vaizdingas simfoninis naratyvas, leidžiantis klausytojui sekti skirtingas tembrines gijas kaip šios istorijos pasakotojus bei veikėjus. Čia mikrotonalumas ir kitos priemonės panaudotos labai natūraliai – ne tik užpildant faktūras, bet ir išplečiant klasicistinę melodiją savita, charakteringa spalva.
Koncerto finale pasirodė visų laukta latvių akordeono virtuozė K. Sidorova. Ji atliko lietuvių pamėgto turkų kompozitoriaus Fazılo Say koncertą akordeonui (2026 m.). Nesu didžiausia šio autoriaus gerbėja, tad bijau nuskambėti šališkai. Šis koncertas visiškai išsiskyrė ne tik šio vakaro, bet ir visos „Gaidos“ kontekste – tai melodingas, romantiškas, aiškios ir apibrėžtos struktūros kūrinys, kuriame palikta daug erdvės „išdainuoti“ išraiškingas frazes. Meistriška solistė sugebėjo perteikti daugiau, nei parašyta partitūroje. Akordeonas K. Sidorovos rankose atskleidžia daug netikėtų spalvų ir tembrų, vietomis prilygstančių vargonams, tačiau kartu tai daug judresnis, mobilesnis bei artikuliuotesnis instrumentas. Lieka tikėtis, kad atsiras iššūkius mėgstantis kompozitorius, parašysiantis akordeonui naują kūrinį – pasitikėti šia atlikėja tikrai galima – ir ji dar sugrįš į „Gaidos“ sceną.
Paskutiniosios „Gaidos“ dienos dar kartą įrodė, kad festivalis sugeba meistriškai išlaikyti pusiausvyrą tarp intymių kamerinių atradimų ir didingos simfoninės dramos. Šiųmetė programa paliko ne tik gilų estetinį pėdsaką, bet ir jaudinantį laukimą to, ką šiuolaikinės muzikos scena atvers kitąmet.