Šis dviejų dalių kūrinys dviem sopranams ir simfoniniam orkestrui ryškiai atstovauja autoriaus stilių, yra labai martinaitiškas ir, kaip galima spręsti iš pavadinimo, turi paukštiškų atgarsių. Gyvastingas paukščių čiulbėjimas, įkūnytas lotynų, prūsų, hebrajų ir kitomis kalbomis, solisčių buvo perteiktas taip spalvingai ir teatrališkai, jog negalėjai nesižavėti šiuo puikiu duetu. Gunta Gelgotė ir Lina Dambrauskaitė savo suderėjimu priminė garsiosios kantatos „Cantus ad futurum“ atlikėjas Giedrę Kaukaitę ir Reginą Maciūtę. Beje, buvo girdėti ir mikroskopinių šios kantatos muzikos kalbos atgarsių.
Kalbų sumišimą savotiškai atspindi ir gerokai sustiprina orkestro ištarmės, kurios kinta lyg kino kadrai, primindamos tiek paties kompozitoriaus, tiek kitų autorių muzikos atplaišas. Kūrinio pavadinimas vertė sunerimti, bet net ir mirties-nemirtingumo paribiais slysdamas autorius išlieka šmaikštus ir, kaip dažnai jam būdinga, kūriniui suteikia teatrališkumo, kurį perteikia ne tik paukštišku pešiojimusi, bet ir žaismingu dirigento papliauška užbaigtu ginču.
Prieš koncertą buvo pristatyta kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyta A. Martinaičio oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ (ją su Kauno valstybiniu choru ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru taip pat parengė Robertas Šervenikas). Pristatymo metu kompozitorius kartu su dirigentu trumpai aptarė ir būsimos premjeros idėją.
Prieš „Gulbės giesmės simfoniją“ galėjome susipažinti su puikiu kroatės Mirelos Ivičevič darbu „Black Moon Lilith“ („Juodasis mėnulis Lilit“). Šį įvaizdį pasirinkusi kaip autonomijos ir nepaklusnumo simbolį, kompozitorė demonstravo jėgą, išreikšdama ją daugiausia orkestro tembrų čaižumu, lemties kirčiais, o kontrastui – vykusiai perteiktais mėnulio šviesos tembriniais atitikmenimis. Juodasis mėnulis turi savo konotaciją, susijusią su pasąmone, sunkiai valdoma jėga, užslopintais troškimais ir baimėmis. Ši vidinė programa įtikinamai atspindėta orkestro garsais. Autorė dar žinoma kaip Vienoje įsikūrusio, radikalią šių dienų muziką atliekančio ansamblio „Black Page Orchestra“ viena iš įkūrėjų.
Antrojoje vakaro dalyje gėrėjomės Sergejaus Krylovo su orkestru griežiamu garsaus, seniai tarptautinę šlovę pelniusio suomių kompozitoriaus ir dirigento Esa-Pekka Saloneno Smuiko koncertu. Kaip anotacijoje teigia autorius, keturiose koncerto dalyse (1. Mirage, 2. Pulse I, 3. Pulse II, 4. Adieu) jis nusprendė aprėpti kuo platesnį, kokį tik galėjo įsivaizduoti, raiškos spektrą: „nuo virtuoziško ir efektingo iki agresyvaus ir brutalaus, nuo meditatyvaus ir statiško iki nostalgiško ir rudeniško.“
Neįkyriai buvo atpažįstama ir šiaurietiška gaida. Solistas griežė itin darniai su orkestru, kuris abiejuose „Gaidos“ koncertuose demonstravo profesinį meistriškumą ir tiksliai sekė dirigentų interpretacijomis. Vilniaus publika gerai pažįsta šį intelektualų smuikininką ir vertina jo muzikalumą. Bisui S. Krylovas gražia kantilena pagriežė smuikininkų karaliumi vadinto Eugène‘o Ysaÿe Antrosios sonatos paskutinę dalį „Furijos“.