Premjeros link sparčiai judančiame kūrybiniame procese kartu M.Rimeikiu dalyvauja scenografijos dailininkas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė, šviesų dailininkas Levas Kleinas. Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas – Modestas Barkauskas.
„Vieno veiksmo spektaklio formatas užkoduoja tam tikrą laisvę nuo siužetinės istorijos, palikdamas daugiau erdvės netikėtiems manevrams pasirinktos idėjos rėmuose. Todėl, ruošdamasis „I like...“ premjerai, nekūriau sau tikslesnių spektaklio vizijų: norėjau pakalbėti apie laiko buvimą ir nebuvimą, žmonių tarpusavio santykius ir jų kaitą“, – sakė M.Rimeikis.
– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad V.Bartulio muzika – teatrališka, lengvai pasiduodanti vizualių interpretacijų sluoksniams?
M.Aleksos nuotr.
– Galiu kalbėti tik savo vardu – aš nesu muzikologas. Bet man ši muzika labai artima, atverianti asmeninių patirčių prisiminimus ir žadinanti vaizduotę. Aš nebandau jos šifruoti, nebandau suprasti, ką autorius norėjo išreikšti vienu ar kitu savo kūriniu, – tai mano reakcija į jo muziką, individualus jos rezonavimas.
Visas V.Bartulio ciklas spinduliuoja ne tik jautrumu, bet ir sveika, gera ironija. Aš priėmiau kompozitoriaus siūlomas žaidimo taisykles ir savo spektaklį galėčiau pavadinti „I like Vidmantas Bartulis“.
M.Aleksos nuotr.
– Kaip iš šešiolikos V.Bartulio muzikinio ciklo kompozicijų atsirinkote dvi: ar jų muzika aiškiausiai atliepė judesio vizijas, ar turėjo įtakos praeities asmenybės (kompozitorius Hectoras Berliozas, aktorė ir dainininkė Marlene Dietrich), kurioms dedikuoti kūriniai? Kaip šiuos du gan skirtingus instrumentuotės požiūriu kūrinius suliejate savo spektaklyje?
– Klausydamasis ciklo „I like...“ sąmoningai nesidomėjau, kam kuri dalis skirta – tiesiog ieškojau muzikos, artimos mano pajautai. Ir kai šias dvi V.Bartulio ciklo dalis klausiau iš eilės, jos man susisiejo ir skambėjo kaip viena istorija. Suveikė intuicija, kai užtenka poros natų, kad taptų aišku, kuria kryptimi verta judėti.
Aišku, ta kryptis vėliau plėtojasi, kinta ar netgi pasuka priešingon pusėn, bet iš pradžių būna labai aiškus impulsas, kad noriu daryti būtent tai.
Galvodamas apie būsimą spektaklį, niekada iš anksto nevizualizuoju judesio, kol neateinu į repeticijų salę. Tiesiog aiškiai žinau, apie ką kurioje scenoje noriu kalbėti, kokie yra jos dramaturginiai tikslai. Judesys randasi jau salėje, nes jis yra jausmo kalba. Niekada nesikoncentruoju į judesį iš anksto.
Du V.Bartulio muzikos kūrinius spektaklyje skirs nedidelė pauzė, tačiau jos nebus scenos vyksme. Spektaklyje „I like...“ apskritai nebus vienos istorijos, nebus to vientiso dramaturginio pasakojimo. Sakyčiau, tai artimiau poezijos rinkiniui, kurio esmė – ne pasakoti istorijas, o sužadinti žiūrovui mintį ir jausmą.
M.Aleksos nuotr.
– Spektaklį užbaigia „Lili Marlene“ – viena populiariausių Antrojo pasaulinio karo laikotarpio dainų. Ar jaučiate sąšaukas tarp ano ir šio laikmečių, ar užsimenate, bent netiesiogiai, apie tai savo spektaklyje?
– Kurdamas šį spektaklį, nemažai galvojau apie istorijos ir žmonių gyvenimų cikliškumą, atsikartojimus juose. Liūdna, bet iš istorijos mes nesimokome, ir dabar pamažu grįžtame į M.Dietrich laikus. Todėl jos iškilimas spektaklio finale – tai ir balsas iš praeities, ir dabarties simbolis. Nenoriu būti blogio pranašu, primenančiu karo grėsmę, bet cikliškumo, atsikartojimų momentas čia yra.
Vis dėlto spektaklyje „I like...“ aš nesusisieju su konkrečiu laikmečiu: nei praeitimi, nei dabartimi. Sakyčiau, veiksmas čia egzistuoja už laiko ribų: jis yra ir jo nėra, viskas vyksta čia ir dabar.
Susiję straipsniai
– Ar siekiate pratęsti bendradarbiavimą su šokėjais, kurie buvo pasirodę jūsų ankstesniuose spektakliuose?
– Tiesa, kad turiu tam tikrą atlikėjų branduolį, kurio dalis užaugo su mano kuriama choreografija. Jie šoko visuose mano spektakliuose, dėl jų kūrybinis procesas tampa lengvesnis ir jautresnis, nes vienas kitą seniai pažįstame ir nebereikia kažko atradinėti.
Bet kiekviename spektaklyje atsiranda ir naujų šokėjų. Kadangi kaip teatro vyriausiasis choreografas aktyviai dalyvauju baleto trupės gyvenime ir visus jos artistus neblogai pažįstu, kiekviena nauja tema padiktuoja vieno ar kito naujo artisto atsiradimą spektaklyje.
Beje, „I like...“ scenoje nėra vieno ar dviejų pagrindinių veikėjų: yra šeši žmonės ir šeši jų gyvenimai.
M.Aleksos nuotr.
– Ar jau numanote, kiek procentų pradinių režisūrinių spektaklio idėjų šįkart pavyks įgyvendinti? Ar buvo sprendimų, kurių darbo procese nuspręsta atsisakyti?
– Kurdamas visada tikiesi, kad pavyks 100 procentų! Kadangi darbas su „I like…“ jau juda link finišo tiesiosios, galiu pasakyti, kad pradinė kūrinio idėja išliko ta pati, nepaisant įvairių vingių, nukrypimų ir atradimų. Ir ta dinamika man pačiam labai įdomi, nes tikrai nesilaikau aklai įsikibęs to, ką buvau sugalvojęs prieš metus: juk per šį laiką pasikeitėme ir mes, ir pasaulis.
Vieno veiksmo spektaklio formatas užkoduoja tam tikrą laisvę nuo siužetinės istorijos, palikdamas daugiau erdvės netikėtiems manevrams pasirinktos idėjos rėmuose. Todėl, ruošdamasis „I like...“ premjerai, netgi nekūriau sau tikslesnių spektaklio vizijų: norėjau tik pakalbėti apie laiko buvimą ir nebuvimą, žmonių tarpusavio santykius ir jų kaitą. Manau, tai pavyko.
M.Aleksos nuotr.
– Kokiais ženklais atmintyje katalogizuojate savo kurtus spektaklius – jie išlieka visų pirma kaip idėja, kaip muzikos motyvas, kaip atrastas pamatinis judesys, kaip emocijos spalva?
– Jokios išskirtinės sistemos neturiu, bet kai pagalvoju apie vieną ar kitą savo spektaklį, labai aiškiai iškyla to gyvenimo etapo prisiminimai. Ne tiek spektaklio detalės, kiek tuometinis metų laikas, netgi kvapas, ir tai, kuo tada gyvenau. Ir, žinoma, ilgas kelias iki pačios premjeros – metus trunkantis bendravimas su kitais pastatymo kūrėjais, keli intensyvių repeticijų mėnesiai baleto salėje kartu su šokėjais.
M.Aleksos nuotr.
Įdomu, kad įsimenu tik šviesiausius proceso momentus – taip jau žmogus esi surėdytas, kad smegenys tave saugo, išsklaidydamos kitokius prisiminimus. Todėl visų savo spektaklių premjeras atsimenu kaip giedrus laikotarpius.